✍️ POTERIO SESUO | DRACO MALFOY

PIRMAS SKYRIUS

●'I'●'I'●'I'●'I'●'I'●'I'●

PAKELIUI Į HOGVARTSĄ

●'I'●'I'●'I'●'I'●'I'●'I'●

1991 METAI, RUGSĖJO 1 DIENA

VIENUOLIKMETĖ RAUDONPLAUKĖ, STUMDAMA VEŽIMĖLĮ, PRIKRAUTĄ REIKALINGŲ DAIKTŲ, SEKĖ PASKUI TOKIO PATIES AMŽIAUS JUODAPLAUKĮ. Abu vaikai klajojo po King Kroso stotį, ieškodami devinto su trim ketvirčiais perono, kurio niekur nesimatė. Atsidususi, Amelija pakėlė savo akis į didelį laikrodį, kabantį ant kolonos. Hagridas, kuris atgabeno jų kvietimus mokytis Hogvartse ir padėjo apsipirkti mokyklai, minėjo, kad Hogvartso ekspresas išvyks vienuolikta valanda ryto, tai yra už dešimties minučių, o jie vis dar nebuvo radę jiems reikiamo perono.

- Kaip ir kiekvienais metais pilna žiobarų, - moteriškas balsas pasiekė mergaitės ausis ir ši apsidairė. Žinojo, kad paprasti žmonės nevartotų šio termino, priklausančio burtininkų pasauliui, tačiau Amelija pamatė tik praeinančią didelę raudonplaukių šeimyną.

- Žiobarų? - Haris žvilgtelėjo į savo seserį, lyg klausdamas jos, ar jis gerai išgirdo, tačiau ši tik pakreipė galvą į šoną ir trūktelėjo pečiais. Tamsiaplaukis pradėjo sekti paskui raudonplaukius.

- Devintas su trim ketvirčiais peronas štai čia, - entuziastingai tarė ta pati moteris, kuri visai neseniai paminėjo žiobarus. Amelijai neliko nieko kito tik sekti paskui Harį. Jie stabtelėjo keliais metrais toliau nuo burtininkų šeimos. - Gerai, Persi, tu pirmas, - moteris mostelėjo ranka.

Aukštas ir lieknas raudonplaukis šyptelėjo moteriai ir, įsikibęs į vežimėlį, pradėjo bėgti. Jis bėgo link perono sienos, o netrukus joje pradingo. Amelija ir Haris susižvalgė tarpusavyje. Abiejų akys buvo išsiplėtusios iš nuostabos ir nė vienas vis dar negalėjo patikėti tuo, ką pamatė vos prieš kelias sekundes. Jų galvoje sukosi klausimas, ar jiems nepasivaideno.

- Fredi, tu kitas.

- Jis nėra Fredis, aš esu.

- Ir tu dar vadiniesi mūsų mama.

- Atsiprašau, Džordžai, - moteris atsiprašė savo sūnaus. Identiški dvyniai tik plačiai nusišypsojo ir vienas iš jų pajudėjo iš savo vietos, stumdamas vežimėlį su daiktais.

- Pajuokavau, aš esu Fredis, - vaikinas tarė savo mamai ir nuskubėjo prie stebuklingos sienos, skiriančios burtininkų ir paprastų žmonių peronus. Jis pradingo iš jaunųjų Poterių akiračio, o paskui jį nusekė ir jo brolis.

- Atsiprašau, - Haris kreipėsi į raudonplaukę moterį, - ar galėtumėte pasakyti, kaip..? - tamsiaplaukis nepabaigė savo klausimo.

- Kaip patekti į peroną? - pasitikslino su malonia šypsena veide. Ji buvo žemo ūgio ir apkūni, šviesiame veide matėsi kelios dėl amžiaus atsiradusios raukšlelės, o į vaikus žiūrėjo spindinčiomis akimis ir su nuoširdžia šypsena.  Haris ir Amelija linktelėjo, atsakydami į moters klausimą.

- Tai Ronio pirmas kartas Hogvartse taip pat, - ji žvilgtelėjo į Poterių bendraamžį. Berniukas šyptelėjo. - Viskas, ką turite padaryti, tai eiti tiesiai į sieną tarp devinto ir dešimto peronų. Geriau bėkite, jeigu to reikia.