✍️ POTERIO SESUO | DRACO MALFOY

18 skyrius

Žiobariškasis Londonas

Jaunuoliai lėtai žingsniavo šaligatviu, nors juos supantys žmonės vis kur nors skubėjo. Amelija be atokvėpio pasakojo Drakui viską, ką žinojo apie žiobariškąjį pasaulį bei patį Londoną. Nepaisant to, jog jaunėlis Smirdžius užaugo prietaringoje šeimoje ir buvo mokomas, kad žiobarų kilmės burtininkai nėra verti magijos,  jis buvo susidomėjęs. Vaikinas klausėsi savo geriausios draugės ir nepraleido progos užversti jos įvairių klausimų lavina. Jam tai buvo lyg naujas ir dar neatrastas pasaulis, kuris atrodė toks įdomus ir traukiantis akį. 

Iš apsiniaukusio dangaus grakščiai pradėjo kristi snaigės. Apsisukusios kelis kartus ore, jos lėtai, tačiau tuo pačiu metu ir žavingai, nusileisdavo ant žemės, pastatų ar žmonių. Drakas tyliai sukikeno, sustodamas vietoje. Baltaplaukis stebėjo merginą, kuri žengusi dar kelis žingsnius į priekį sustojo ir užvertė galvą į dangų. Raudonplaukės lūpose žaidė šypsena, kol snaigės leidosi ant jos veido, tuoj pat ištirpdamos. Amelijos skruostai buvo paraudę nuo žemos temperatūros lauke bei žvarbaus vėjo. Tą akimirką Drakas matė ją ne kaip savo geriausią draugę, o kaip nuostabaus grožio merginą su ugniniais plaukais ir žaliomis akimis. 

- Nagi, - iš apmąstymų klastuolį pabudino ranka, pagriebusi jį už riešo, - tu privalai paragauti karšto šokolado su mažais zefyriukais! - entuziastingai sušuko Amelija, temdama jaunąjį burtininką link pamėgtos kavinukės. - Vis dar negaliu patikėti, kad tu niekada jo neragavai. 

- Na, kaltink tai, kaip aš užaugau. 

Dviems klastuoliams įžengus pro duris, suskambėjo varpelis, pranešantis apie naujus lankytojus. Trisdešimtmetį perkopusi moteris, esanti už prekystalio, mielai nusišypsojo jaunuoliams. Burtininkus apgaubė šiluma, o uoslę pasiekė šviežios kavos kvapas. Fone tyliai grojo kalėdinės dainos, suteikdamos šventinę atmosferą, kaip ir visi papuošimai šioje kavinukėje. Amelija nužingsniavo prie prekystalio, paliepusi Drakui užimti laisvą staliuką prie lango, ir užsakė du puodelius karšto šokolado su zefyriukais. Gavusi gėrimus, ji nužingsniavo prie staliuko ir krestelėjo ant kėdės, priešais Draką. 

- Turiu pripažinti, kad žiobarų pasaulis yra įdomus, - baltaplaukis gurkštelėjo savojo gėrimo. Jo akys išsipūtė ir jis pakartojo prieš kelias sekundes atliktą veiksmą. Amelija nusišypsojo, stebėdama savo geriausią draugą. - Šis gėrimas nuostabus. 

- Žinojau, kad tau patiks, - nusijuokė mergina ir gurkštelėjo savojo karšto šokolado. - Visada čia apsilankydavau kartu su Hariu per atostogas, kai norėdavosi pabėgti nuo Durslių. Mes paslapčia išsliūkindavome iš namų. Dėl šios kavinukės meniu ir praleisto laiko kartu su broliu būdavo verta sulaukti ilgo moralo iš dėdės Vernono, - Amelija nusišypsojo, prisiminusi visus kartus, kai kartu su Hariu pabėgo iš Durslių namo, jog dviese galėtų pasėdėti šioje kavinukėje.  

*

Burtininkas ir ragana taip praleido kelias valandas. Jie šnekučiavosi įvairiausiomis temomis, dalinosi vaikystės prisiminimais bei gurkšnojo karštą šokoladą su zefyriukais. Lauke vis dar snigo ir ryte švariai nuvalyti šaligatviai vėl pasidengė stora sniego antklode. Gatve lėtai riedėjo automobiliai, stengdamiesi nepapulti į eismo įvykį, kadangi snigo vis stipriau, o suvažinėtas sniegas tapo čiuožykla. 

Lauke pradėjus temti ir snigimui aprimus, Amelija ir Drakas apsirengė savuosius paltus, atsisveikino su malonia pardavėja, kuri su šypsena vis papildydavo jų puodelius karštu šokoladu, ir apleido jaukiąją kavinukę. Patrypčioję  kelias minutes stotelėje, keikdami spaudžiantį šaltuką, sulaukė reikiamo autobuso ir į jį įlipo. Susiradę laisvas vietas, krestelėjo į jas. 

- Ar visi jau bus išsiskirstę? - Drakas paklausė savo geriausios draugės, stebėdamas tamsoje pralekiančius vaizdus. Be jų autobuse sėdėjo dar penki žmonės, pabaigę šiandieninius darbus ir keliaujantys į šiltus namus ar susitikti su draugais. 

- Nežinau. Gal, - Amelija trūktelėjo pečiais, o tada pažvelgė į ant riešo esantį laikrodį. - Vakarienė bus paruošta už pusvalandžio, o namuose būsime už penkiolikos minučių. Kokie mes punktualūs, - tardama paskutinį sakinį, raudonplaukė sukikeno. 

* 

Jaunesnioji Poter atsiduso, išgirdusi garsų juoką iš svetainės. Fenikso brolijos nariai vis dar buvo čia. Ji pažvelgė Draką, kurio elgesys akimirksniu pasikeitė. Dabar Amelija priešais save matė nedrąsų bei nejaukiai besijaučiantį baltaplaukį. Jam nebuvo lengva būti pastate, kuriame esantys žmonės jo nemėgo bei manė, kad jis priklauso Tamsiajai pusei. Tačiau jie nežinojo to, ką žinojo Amelija, Sirijus, Remas ir Nimfadora. 

- Mes namie! - sušuko raudonplaukė. Netrukus į koridorių atbėgo didelis, juodas šuo. Drako akys išsipūtė ir jis žengė kelis žingsnius atgal. Jį visada gąsdino šie dideli keturkojai padarai. Amelijos lūpas paliko negarsus juokas, išvydus geriausio draugo reakcija. 

- Ar buvo būtina, Sirijau? - mergina pakėlė vieną antakį. Šuo pradingo, o jo vietoje stovėjo ilgaplaukis vyras su kvaila šypsena veide. Baltaplaukis lengviau atsipūtė, tačiau vis dar buvo sutrikęs. Juk vos prieš kelias sekundes čia stovėjo šuo!

- Taip daug greičiau galiu pasiekti savo tikslą, - trūktelėjo pečiais. - Visi nusprendė likti vakarienei, nors tiek aš, tiek Remas bandėme jų atsikratyti, kai pasibaigė susirinkimas, - Sirijus liūdnai šyptelėjo, žinodamas, kokia situacija tvyrojo tarp Hario, jo draugų ir Drako. - Galiu paprašyti Padaro, jog jis jums atneštų vakarienę į viršų. 

- Ne, nereikia, - Amelija pažiūrėjo į dėdę, o tada į šalia stovintį vaikiną. - Valgysime kartu su visais. Jie turi susitaikyti su tuo, kad jis svečiuojasi šiuose namuose. 

- Vakarienė paruošta, mano šeimininke, - pranešė namų elfas, atsiradęs su paprastu pokštelėjimu. Abu klastuoliai nužingsniavo į valgomąjį ir užėmė laisvas vietas prie stalo. Sirijus sugrįžo į svetainę ir visiems pranešė, jog laikas vakarieniauti. Visi įžengę į Grimaldžio aikštės 12 valgomąjį, pirmiausiai nužvelgė jaunėlį Smirdžių, o tada atsisėdo prie stalo, nepratardami nei žodžio. Dėl to klastuolė jautėsi jiems dėkinga, bet ji apsidžiaugė per anksti. 

- Kaip matau, tu vis dar čia, - pro dantis iškošė Ronaldas. Jo akyse degė akivaizdi neapykanta baltaplaukiui. Drakas buvo pasiruošęs atsikirsti, tačiau jį aplenkė Amelija. 

- Ar tu gali kada nors užsičiaupti, Ronaldai? Bent vieną kartą pasilaikyk savo žodžius sau. Man nusibodo tavo pastovus bambėjimas apie Draką. Niekas iš jūsų čia sėdinčių nepažįsta jo taip gerai, kaip pažįstu aš. Skanaus, - Amelija užbaigė sakinį su dirbtine šypsena veide ir prisikrovė į lėkštę maisto. Ronaldas visada sugebėdavo sugadinti jai nuotaika su savo murmėjimu ir šis kartas nebuvo išimtis. 

Atsiprašau už tai, jog kelias savaites nebuvo naujo skyriaus. Iš pradžių jis sunkiai rašėsi, o tada prireikė laiko įvažiuoti į mokslo metų vėžes. ;) Lauksiu jūsų nuomonių ♥