✍️ POTERIO SESUO | DRACO MALFOY

14 skyrius

Rimtas geriausių draugų pokalbis

Amelija užlipo laiptais aukštyn ir sustojusi ties durimis, kurios vedė į vaikinų bendrabutį, jas atidarė. Suradusi kambarį, kurį dalijosi Drakas, Bleizas, Teodoras, Gylys ir Niurzga, raudonplaukė švelniai pabeldė į duris, tačiau atsakymo ar leidimo įeiti neišgirdo. Kaip bus, taip bus. Amelija pravėrė duris, iš pradžių įkišdama galvą pro tarpą ir apsidairydama. Baltaplaukis sėdėjo ant savo lovos, tuščiu žvilgsniu stebėdamas sieną. Klastuolė plačiau atidarė duris ir įžengė į vidų, uždarydama jas po savęs. 

- Drakai? - Amelija kreipėsi į savo geriausią draugą, tačiau šis net nepajudėjo. Jis atrodė lyg būtų visiškai atsiribojęs nuo šio pasaulio ir negirdėtų bei nejustų, kas vyksta aplink jį. Raudonplaukė nužingsniavo prie vaikino ir atsargiai palietė jo petį. Prisilietimas privertė klastuolį sugrįžti į šį pasaulį ir pažiūrėti į savo geriausią draugę, kuri stovėjo šalia jo. Jaunėlis Smirdžius atsiduso. Amelija pažvelgė į Draką, kurio akys buvo lygiai tokios pat, kaip ir prieš tai, kai ji sužinojo vaikino paslaptį. Jos ir vėl nebespindėjo džiaugsmu ir laime. Baltaplaukis pasislinko, padarydamas vietos raudonplaukei. Mergina atsisėdo priešais jį. 

- Kalbėk su manimi, Drakai, - Amelija pažiūrėjo į pilkas vaikino akis. - Prašau, neužsiskleisk savyje, - jos balsas sudrebėjo. Matyti žmogų, kuris yra tavo geriausias draugas šešis metus ir kuris žino viską apie tave, kaip ir tu apie jį, tokį palaužtą yra beprotiškai sunku. 

- Aš negaliu, - klastuolis papurtė galvą į šonus. - Negaliu niekam apie tai pasakoti. Negaliu, - sumurmėjo. Baltaplaukis prisitraukė savo kelius prie savęs ir paslėpė juose savąją galvą. Jis norėjo jai viską papasakoti, tačiau negalėjo. 

- Tas vėrinys tavo darbas, tiesa? - paklausė Amelija. Drako galva automatiškai pakilo. Jis pažvelgė į žalias akis, kurios priklausė jo geriausiai draugei. - Tu buvai "Trijuose šluotuose" kaip ir Keitė. Iš ten ji turėjo nugabenti vėrinį Dumbldorui. Tavo tapimas mirties valgytoju ir šis įvykis kažkaip susiję, tiesa? - Drakas pasuko savo galvą į durų pusę, daugiau nebegalėdamas žiūrėti į raudonplaukės akis. Amelijai to užteko, jog suprastų, kad ji teisi. - Haris tave įtaria. Jis tai net pasakė profesorei Makgonagal, tačiau nemanau, kad ji patikėjo. 

- Ką tu nori žinoti, Amelija? M? - pratrūko baltaplaukis, pasukdamas savo galvą į merginos pusę. Jo antakiai buvo suraukti, o akyse karaliavo pyktis. Jis pyko ant savęs, jog iš tiesų yra toks silpnas, ir ant tų, kurie jį pavertė tokiu. Jis pyko ant Tamsos ženklo, kuris priklijavo jam etiketę visam likusiam gyvenimui. - Kad tai buvo mano darbas? Gerai, pripažįstu, kad aš įteikiau Varpeliui tą vėrinį. Patenkinta? - sušnypštė. Baltaplaukis nenorėjo kalbėti tokiu tonu su asmeniu, kuris jam buvo toks svarbus ir kuris prilygo šeimą, tačiau pyktis darė savo. 

- Kartoji, kad negali man to papasakoti, bet tu puikiai žinai, kad niekam nepratarsiu nei žodžio apie tai, ką išgirsiu. Tai tave žudo iš vidaus, Drakai. Atėjo laikas rimtam pokalbiui, todėl mesk tai šalin ir pradėk pasakoti. Neišeisiu iš šio kambario tol, kol tu man neišsipasakosi. Aš negaliu sėdėti ramiai ir stebėti, kaip tu keitiesi ir nyksti manosiose akyse. Noriu tau padėti, Drakai. Tu neturi tvarkytis su tuo vienas. 

- Kodėl tu taip nori man padėti? - klastuolis uždavė klausimą. Jo balse girdėjosi skausmas lyg tai, kad dėl jo kažkas stengiasi ir juo rūpinasi, būtų skaudu. Jis puikiai žinojo, kad bus lengviau, jeigu viską papasakos raudonplaukei. 

- Nes tu mano geriausias draugas. Artimiausias žmogus, kurį turiu šioje mokykloje be Hario. Tu buvai mano pirmasis draugas, visada buvai šalia manęs, kai man to labiausiai reikėjo ir kai kiti nebuvo. Drakai, tu man rūpi, gerai? Todėl ir noriu tau padėti. Noriu, kad nekovotum su tuo vienas pats. 

Jauniausiasis Smirdžius pasidavė. Jis pažiūrėjo į žalias akis, priklausančias Amelijai Poter, ir giliai įkvėpęs, pasiruošė tam, ko neturėtų daryti. Jis išliejo savo širdį geriausiai draugei, paminėdamas viską, ką jaučią šiuo metu dėl buvimo To, Kurio Nevalia Minėti, šalininku, tėvų, mokyklos, kitų Hogvartso mokinių. Tada baltaplaukis kelioms minutėms nutilo, jog galėtų galvoje tinkamai sudėlioti sakinius. Amelija įdėmiai jo klausėsi ir dėl to jis buvo jai dėkingas. Drakas, susikaupęs ir giliai įkvėpęs, papasakojo merginai viską, pradėdamas nuo to, kokia buvo tikroji priežastis dėl tapimo mirties valgytoju. Jis žinojo, kad neturėtų to pasakoti, tačiau jam buvo gera nuoširdžiai ir pilnai išsikalbėti, todėl nesustojo. Baltaplaukis papasakojo apie tai, kad jam buvo paskirta viena didelė užduotis, kurią turėjo atlikti. Jeigu nepadarys to, kas jam buvo liepta, vaikinas galės atsisveikinti su savo gyvenimu visiems laikams ir atsigulti po šalta velėna. 

- Padėsiu tau tuo, kuo galėsiu, gerai? - Amelija nuvalė klastuolio ašaras, kurių jam nepavyko sustabdyti. Keista, kaip tokie įvykiai gali pakeisti žmogų, kuris niekada neverkė, kuris niekada nebuvo toks palaužtas, kuris visada buvo laimingas. Šis Smirdžius, kurį paskutiniuoju metu matė jo draugai, buvo visiška priešingybė tam, kokiu jis buvo iki penktųjų metų pabaigos. Raudonplaukė, kuri verkdavo retai, pati bandė nesigraudinti, išgirdus viską, ką teko patirti jos geriausiam ir artimiausiam draugui prieš šeštųjų metų pradžią ir ką jam tenka išgyventi dabar. 

*

Bleizas atsistojo ir nusižiovavęs, pažvelgė į savo draugus, kurie vis dar atrodė žvalūs ir nei kiek nepavargę. Nei Amelija, nei Drakas daugiau nepasirodė bendrajame kambaryje, todėl klastuoliai priėmė bendrą spėjimą, kad jų geriausi draugai nuėjo miegoti. 

- Aš einu miegot. Labanaktis, - tamsaus gymio vaikinas pamojavo grupelei ir sulaukęs iš jų atsako, nužingsniavo prie laiptų. Bleizas lėtai užlipo jais į viršų ir atidarė duris, vedančias į vaikinų bendrabutį. Jis tyliai sau po nosimi niūniavo žinomos burtininkų pasaulyje grupės melodiją, kol pasiekė savo kambarį, kurį dalijosi su Draku, Teodoru, Gyliu ir Niurzga. Klastuolis sustojo vietoje, kai plačiai pravėrė kambario duris. Jo veide susiformavo šypsena, bet tuo pačiu metu ir susirūpinimas. Du geriausi Bleizo draugai miegojo apsikabinę ant baltaplaukio lovos, o ant abiejų veidų vis dar matėsi nespėjusios išdžiūti ašaros. Tamsaus gymio klastuolis pagriebė atsarginę antklodę, kurią turėjo, ir apklojo draugus, nes šie miegojo ant vis dar tvarkingai paklotos lovos ir nors buvo apsirengę, tačiau naktimis bendrabučiuose atvėsdavo ir miegoti neapsiklojus pasidarydavo šalta. Bleizas mintyse paplojo sau už šį gražų poelgį ir persirengęs, atsigulė į savąją lovą.  

Lauksiu jūsų nuomonių! Prisiminkit, kad man yra svarbu išgirsti tai, ką jūs manot!♥