✍️ POTERIO SESUO | DRACO MALFOY

23 skyrius

Svarbus raštelis apačioje!

Atsisveikinimo laiškas

Pro langą besiskverbiantys rugpjūčio mėnesio saulės spinduliai krito ant raudonplaukės veido. Mergina sėdėjo lovoje, jos rankos stipriai gniaužė popieriaus lapą, o skruostais riedėjo karčios ašaros. Amelijos žvilgsnis nukrypo į mažą, rudos spalvos pliušinį meškiuką, kurį rado šalia skaudinančio laiško. Jauniausieji Poteriai per praleistus metus mokykloje šiek tiek atitolo vienas nuo kito, tačiau jie vis dar buvo brolis ir sesuo, kurie vienas kitam rūpėjo. Amelijos lūpas paliko atodūsis ir ji dar kartą pradėjo skaityti laišką, parašyta gerai žinoma Hario rašysena. 

Brangi Amelija, 

Atsiprašau, kad išvykau nieko tau nepranešęs, tačiau atsisveikinti tokiu būdu bus daug lengviau. Privalau pabaigti tai, ką buvo pradėjęs profesorius Dumbldoras, todėl aš, Hermiona ir Ronis leisimės į kelionę ir stengsimės įvykdyti šią pradėtą užduotį. Aš nežinau, ko reikia tikėtis iš šios kelionės. Nežinau, kas mūsų laukia priešakyje ir su kuo teks susidurti. Nežinau, ar mums pavyks sugrįžti sveikiems ir gyviems. 

Dumbldoro mirtis paskelbė tamsiųjų laikų pradžią, Amelija, todėl būk atsargi, gerai? Tavo gyvybė taip pat yra pavojuje kaip ir mūsų visų. Nors nepasitikiu Smirdžiumi ir tąnakt išsiaiškinau, kad jis priklauso To, Kurio Nevalia Minėti, pusei, tačiau tikiu, kad jis gali tave apsaugoti. Šešis metus mačiau, kaip jis elgiasi ir koks jis yra su tavimi. Niekada nemaniau, kad tai pasakysiu, bet laikykis kuo arčiau jo ir kitų klastuolių. Aišku, tik prie tų, kuriais tu labiausiai pasitiki. 

Jeigu man nepavyks ir aš negrįšiu, prisimink, kad visada tave mylėsiu. Nesvarbu, ar aš gyvas, ar ne - aš visada būsiu šalia tavęs. Jeigu mes daugiau nesusitiksim, gyvenk toliau. Džiaukis gyvenimu ir per daug neliūdėk dėl manęs.

Myliu tave, Amelija.

P.S. Pasakyk Džinei, kad myliu ją ir jog dar kartą atsiprašau dėl išsiskyrimo su ja.

Amelija giliai įkvėpė ir nusišluostė ašaras. Padėjusi laišką ant savo naktinio staliuko, išlipo iš lovos ir pažiūrėjo pro langą, už kurio karaliavo tikra vasara: danguje nesimatė nei vieno debesėlio, o saulė buvo užėmusi patį aukščiausią tašką. Pasiruošusi naujai dienai, Amelija apleido savo kambarį ir nužingsniavo į virtuvę. 

- Labas rytas, - klastuolė pasisveikino su virtuvėje sėdinčiu Remu. Jis atsakė jai tuo pačiu ir toliau gurkšnojo kavą bei skaitė naująjį "Magijos žinių" laikraščio numerį. Amelija pagriebė iš dubens obuolį ir pažiūrėjo į savo krikštatėvį. - Remai, ar girdėjai ką nors iš Hario? 

- Ne, o kas nors nutiko? - vyro balse pasigirdo susirūpinimas ir jis padėjo laikraštį ant stalo. Remas įsmeigė savo žvilgsnį į raudonplaukę merginą. 

- Haris išvyko ir man paliko tik laiškelį. Jis minėjo, kad turi pabaigti tai, ką buvo pradėjęs Dumbldoras ir jis nežino, ar sugrįš namo, - atsiduso Amelija. Jos balsas suvirpėjo. Vien mintis, kad yra tikimybė, jog ji daugiau niekada neišvys Hario, vertė retai verkiančią klastuolę susigraudinti. Jos gyvenime buvo daug žmonių, atstojančių jai šeimą, tačiau Haris buvo likęs vienintelis šeimos narys, su kuriuo Amelija turėjo tikrą kraujo ryšį. 

*

- Ko tokia surūgusi? Pasilinksmink, Amelija! Paskutinis vakarėlis prieš sugrįžimą į mokyklą! - Pensė džiugiai sušuko tiesiai į raudonplaukės veidą. Jauniausioji Poter neturėjo nuotaikos tokioms linksmybėms, nors manė, kad atvykimas į Teodoro Noto vakarėlį jai padės prasiblaškyti. Jos mintys vis sugrįždavo prie Hario laiško ir kur dabar jis randasi.

- Vykstu namo, - sumurmėjo Amelija. Pensės veidas persimainė. Ji sugriebė už rankos besiruošiančią išeiti draugę ir pažiūrėjo į jos žalias akis. Jose nespindėjo laimė ar džiaugsmas. Jose karaliavo tik liūdesys. 

- Ar viskas gerai? - pasiteiravo Pensė, tačiau Amelijai nespėjus atsakyti, už raudonplaukės nugaros pasigirdo dar vienas balsas. 

- Pense, tavęs ieško Bleizas, - pranešė Drakas. Tamsiaplaukė atsiduso ir žvilgtelėjusi į Ameliją, apleido kambarį, kuriame nuo vakarėlio šurmulio bandė pasislėpti jauniausioji Poter. - Ei, kas nutiko? 

Drako žvilgsnis privertė Ameliją atsiverti. Ji papasakojo jam viską, kas ją slėgė, išdėstė visas savo blogas mintis, kurios ją lankė visą dieną. Ir Amelija tikėjosi, kad jos vaizduotės vaisiai nevirs skaudžia realybe ir Haris sugrįš gyvas ir sveikas. 

Jau net nebežinau, kiek laiko prasėdėjau prie šio skyriaus rašymo. Jis buvo vienas iš tų, kurie taip sunkiai rašosi, kuriuos lipdai po dalelę ir galiausiai vis tiek lieki nelabai patenkinta galutiniu rezultatu. Atsiprašau, kad šio skyriaus teko ilgai laukti ir jis nėra pats geriausias - lapkritis buvo labai sudėtingas, sunkus, užimtas mėnuo. Net nebeturėjau energijos rašyti. Pasistengsiu, jog sekantys skyriai būtų kur kas geresni ir įdomesni!