Amelija suplojo rankomis iš džiaugsmo, kai Remas padėjo didelę dėžę ant žemės. Jam iš paskos atsekęs Sirijus rankose laikė dar vieną kartotinę dėžę, tik šiek tiek mažesnę. Tai sukėlė dar didesnį džiaugsmo antplūdį raudonplaukei ir ji kelis kartus pašokinėjo vietoje, netverdama savajame kailyje.
- Ar neturėtume palaukti Hario? - paklausė Remas, atidarydamas dėžę, kuri priklausė dirbtinei Kalėdų eglutei.
- Ne, - papurtė galvą Amelija. - Jis atvyks kartu su Vizliai tik vakare, o aš neištversiu nepapuošusi šios eglutės, - šyptelėjusi, iš karto ėmėsi darbo.
Kelių valandų bėgyje, žaliaskarė ir patys namai buvo papuošti. Liko tik vienas vienintelis akcentas. Amelija į rankas paėmė auksinę žvaigždę ir ją apžiūrėjo. Jos viduryje buvo išgraviruoti du gerai žinomi vardai. Amelija pirštų galais perbraukė per raides, kurios sudarė Džeimso ir Lilės vardus.
- Ji priklausė tavo tėvams, - merginos ausis pasiekė Sirijaus balsas. - Ši žvaigždė man liko kaip prisiminimas apie juos, - ilgaplaukis perėmė papuošimą iš jaunosios Poter. Sirijus uždėjo žvaigždę ant Kalėdinės eglutės viršūnės. - Jos dėka atrodo, kad jie vis dar čia, kartu su mumis.
*
Svetainėje žybėjo girliandomis ir burbulais papuošta eglutė, o sename židinyje spragsėjo ugnis, suteikdama kambariui jaukią ir šiltą atmosferą. Dvi jaunuolių figūros sėdėjo ant sofos priešais šilumos šaltinį ir kartu skaitė tą pačią knygą. Baltaplaukis laisva ranka glostė raudonus merginos plaukus, kol ši sėdėjo patogiai įsitaisiusi vaikino glėbyje, padėjusi galvą ant jo peties, ir akimis sekė tekstą. Jie net neišgirdo atsiradusio triukšmo koridoriuje, kai į Grimaldžio aikštę 12 įžengė Vizlių klanas kartu su Hariu ir Hermiona.
Auksinės trijulės dvejetas, nes Ronis nedvejodamas nužingsniavo į valgomąjį, sustojo svetainės tarpduryje.
- Jie kartu atrodo mielai, - sušnabždėjo Hermiona, stebėdama klastuolius, kurie visiškai nereagavo į juos supančią aplinką.
- Aha, - nepatenkintas sumurmėjo Haris ir ruošėsi žengti į svetainę, tačiau jo geriausia draugė jį sustabdė. - Kas?
- Prižadėk, kad negadinsi šventiškos nuotaikos. Bent kartą pabandyk nesipešti su Smirdžiumi, gerai? Vardan visų čia esančių, vardan pačios Amelijos, - Hermiona pažiūrėjo į tamsiaplaukį. Šis linktelėjo ir rudaplaukė šyptelėjo.
- Labas, - garsiai pasisveikino Haris, atkreipdamas sesers ir jaunėlio Smirdžiaus dėmesį. Amelija atsisuko į jo ir Hermionos pusę, ir vyresnysis Poteris nejaukiai pamojavo.
- Prisimeni apie ką mes kalbėjome? - raudonplaukė pažiūrėjo į savo geriausią draugą. Drakas linktelėjo. - Gerai, - Amelija atsistojo ir priėjo prie savo brolio ir jo draugės. Ji apglėbė tamsiaplaukį, pasisveikindama su juo.
- Poteri, Įkyrėle, - baltaplaukis linktelėjo galva, laikydamasis duoto pažado merginai prieš kelias valandas.
- Smirdžiau, - Haris taip pat linktelėjo. Iš valgomojo pasigirdo Molės Vizli balsas, kuris kvietė jaunuolius vakarieniauti. Ketvertas nužingsniavo į patalpą, kuri buvo prisipildžiusi burtininkų, o stalas nukrautas įvairiausiais patiekalais.
- Tai primena Hogvartsą, - Drako akys išsipūtė, išvydus tiek maisto. - Ar jūs taip švenčiat visada? - pasiteiravo Remo su balsu, pilnu nuostabos.
- Taip, - linktelėjo vyriškis, atitraukdamas kėdė Nimfadorai.
- Juk tu toks turtingas burtininkas. Taip turbūt atrodo kiekviena tavo vakarienė, o apie šventes net nekalbu. Turbūt maisto būdavo kelis kartus daugiau nei čia, - pasivaipė Ronaldas.
- Deja, tu klysti, Vizli. Mano tėvas nekenčia švenčių, todėl gaudavau tik kelias simbolines dovanas Kalėdų proga ir viskas. Jeigu dar esi gerai žinoma burtininkų šeima, nereiškia, kad tavo gyvenimas yra pats geriausias ir lengviausias, - atšovė Drakas ir tai užtildė Ronaldą, kas labai nustebino Ameliją.
Kartą jai teko lankytis Smirdžių šeimos dvare per Kalėdas ir tai, ką pasakojo klastuolis buvo visiška tiesa. Liucijus nekentė švenčių ir neleido jų švęsti savo žmonai ir sūnui, tačiau Narcisa, prieštaraudama savo vyrui, visada padovanodavo kelias dovanas Drakui, jog šis pajustų bent dalelę Kalėdų.
Visas stalas paskendo diskusijoje, todėl Amelija pasinaudojo proga, jog niekas jos negirdi ir pasuko galvą į savo geriausio draugo pusę.
- Ar gavai atsakymą iš savo mamos? - paklausė, prisiminusi apie vakar išsiųstą laišką.
- Dar ne, - atsakė, tačiau tuo pačiu metu į valgomojo langą pabeldė rudos spalvos pelėda. Amelija atidarė langą ir įleidusi paukštį į vidų, paėmė iš jo laišką ir jį ištiesė Drakui. Vaikinas nedvejodamas atplėšė voką. - Liucijus išvykęs į kažkokią misiją kartu su kitais mirties valgytojais ir Pati Žinai Kuo. Mama saugi mūsų šeimos dvare ir ji rūpinasi, kad Liucijus daugiau negalėtų patekti į vidų, - lengviau atsipūtė baltaplaukis, žinodamas, kad jo motinai viskas gerai. Nei Vizliai, nei kiti nekreipė dėmesio į klastuolius, kurie šnekučiavosi tarpusavyje.
- Tai geros naujienos, Drakai, - nusišypsojo Amelija. Jaunuoliai palinkėjo vienas kitam gero apetito ir kol kiti vis dar diskutavo tarpusavyje, ėmė vakarieniauti.
Atsiprašau, kad ilgai nebuvo naujo skyriaus bei atsiprašau už visas įmanomas ir rastas klaidas. Per mobilųjį nepatogu ir sunku rašyti. Taip pat atsiprašau už trumpą skyrių. Jeigu kompiuteris būtų jau sugrįžęs iš taisyklos, skyrius tikrai būtų ilgesnis. Jeigu nepavyksta įsivaizduoti arba nesuprantamai aprašiau jų skaitymą, tai yra kažkas panašaus į tai ⬇️
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
