✍️ POTERIO SESUO | DRACO MALFOY

28 skyrius

Lapkritis 

Amelija šyptelėjo, atsisėdusi ant tamsiai žalios spalvos krėslo, esančio šalia židinio. Klastūnyno bendrasis kambarys skendėjo šilumoje ir tyloje, kurią pertraukdavo ugnies spragsėjimas židinyje. Didžioji dalis klastuolių vis dar buvo pamokose, o kiti leido laisvą laiką savo kambariuose arba kažkur kitur, tik ne bendrajame kambaryje. Amelija atsisegė savo paltą ir ištiesė rankas link šilumos šaltinio. Ruduo jau ėjo į pabaigą, o su tuo pasibaigė ir gražūs, šilti orai. Dabar - lapkričio mėnesio vidurys. Saulė pasirodydavo retai, dangus beveik visada apsiniaukęs, o šaltas, žvarbus vėjas tapo dažnu reiškiniu kaip ir lietus. 

Atsikračiusi šalčio, pagauto pasivaikščiojimo lauke metu,  Amelija atsistojo. Ji nukreipė savo žvilgsnį į laikrodį, kabantį ant sienos, ir nužingsniavo link laiptų, vedančių į mergaičių bendrabutį. Įėjusi į savo kambarį, raudonplaukė numetė savo paltą, kepurę ir šaliką ant lovos, o pati persirengė į patogesnius drabužius. Jos žvilgsnis nukrypo į įrėmintą judančią burtininkų nuotrauką, stovinčią ant jos naktinio staliuko. Joje plačiai šypsojosi Haris, ant savo nugaros laikydamas Ameliją, kuri smagiai juokėsi. Raudonplaukė šyptelėjo ir pagriebusi savo burtų lazdelę, apleido kambarį, o vėliau ir Klastūnyno koledžo irštvą. 

Amelija lėtai nužingsniavo link Kambario iki pareikalavimo. Kai varpas praneš apie paskutinės pamokos pabaigą, kariaunai priklausantys mokiniai sugužės į patalpą ir prasidės dar vienas susitikimas. Jie jautėsi dėkingi Amelijai, Džinei, Neviliui ir Lunai už tai, kad šie ėmėsi tokios rizikingos veiklos ir stengėsi išmokyti kitus ne juodosios magijos. Tik ketverto dėka, mokiniai galėjo mokytis burtažodžių, kurie jiems padės ateityje. 

Amelija apsižvalgė ir įžengė pro atsiradusias duris. Kiekvieną kartą Kambarys iki pareikalavimo pavirsdavo į patalpą, leidžiančią treniruotis, tinkamą užsiimti magija ir skirtą pabūti visiems kartu. Per du mėnesius ryškiai pasikeitė koledžų tarpusavio bendravimas. Aišku, jog nesukeltų įtarimų, Klastūnynas ir Grifų Gūžta tęsė savo neapykantą vienas kitam, tačiau tie, kurie buvo kariaunos dalis, per susitikimus sutarė gerai ir buvo pamiršę visus nesutarimus.

Amelija atsistojo priešais porą manekenų  ir rankoje stipriai suspaudė savo burtų lazdelę. Ji primerktomis akimis stebėjo netikras žmonių kopijas. Ranka, laikanti burtų lazdelę, pakilo ir nusitaikė į pirmąjį manekeną. Amelija įsivaizdavo, kad ten mirties valgytojai, norintys pakenkti jai, jos artimiesiems ir jos draugams. Ji paleido kelis mažai kenksmingus burtus į manekenus. Kelių sekundžių bėgyje jos magija tapo stipresnė ir agresyvesnė. Tai buvo puikus būdas išlieti susikaupusias emocijas ir atsikratyti blogų minčių, kurios pastoviai lindo į galvą. Amelija svajojo gauti bent menką žinią iš Hario, jog jam nieko nenutiko per šiuos du mėnesius. Nežinomybė gimdė blogas ir slogias mintis, naikino viltį, kad broliui viskas gerai. 

Amelija numetė savo burtų lazdelę ant žemės ir puolė manekeną, į darbą paleisdama savo kumščius. Visa situacija su mirties valgytojais mokykloje, tamsieji laikai burtininkų pasaulyje ir nežinomybė dėl brolio kėlė liūdesį, įniršį, pyktį ir agresiją. Raudonplaukė negalėjo valdyti savęs. Jai reikėjo išlieti viską, kas buvo susikaupę jos viduje. 

- Amelija! - sušuko Džinė, įėjusi į Kambarį iki pareikalavimo ir išvydusi klastuolę, talžančią manekeną. Kartu su ja pasirodęs Nevilis, pribėgo prie jaunosios Poter ir atplėšė ją nuo manekeno. Amelija bandė ištrūkti iš vaikino glėbio. Ji atrodė klaikiai: jos raudoni plaukai buvo išsitaršę ir susivėlę, skruostai šlapi nuo ašarų, kurių Amelija net nepajuto, o jos krumpliai sužeisti, nubrozdinti ir paraudonavę. Klastuolė nustojo priešintis ir tik sukūkčiojo. Ji nekreipė dėmesio į perštinčius krumplius ar savo išvaizdą. Nevilis paleido merginą iš savo glėbio ir Džinė net nedvejodama apkabino palūžusią Ameliją. 

- Kiek...Kiekvieną dieną da...da...darosi vis sunkiau, - per ašaras sumurmėjo jaunesnioji Poter, būdama Vizli glėbyje. Džinė stipriau apglėbė merginą. Jos pačios skruostais pradėjo riedėti sūrios ašaros. Jos brolis buvo išvykęs kartu su Hariu ir Hermiona. Ji skendėjo tokioje pat nežinomybėje kaip ir Amelija. Džinės du geriausi draugai ir brolis buvo kažkur pasaulyje ir vykdė slaptą, Dumbldoro paskirtą misiją. Jie neturėjo galimybės susisiekti su savo artimaisiais ir privalėjo slapstytis, nes Tas, Kurio Nevalia Minėti, buvo perėmęs valdžią burtininkų pasaulyje. 

- Suprantu, Amelija, - tyliai tarė Džinė. - Aš puikiai tave suprantu. 

Pradėkime mėgautis atostogų teikiamais malonumais ir sugrįžkime prie reguliarių skyrių. Lauksiu jūsų nuomonių, mielieji!♥