✍️ POTERIO SESUO | DRACO MALFOY

31 skyrius

DIDELIS LAIKO ŠUOLIS!

Pavasaris 

I DALIS

Laikas nestovėjo vietoje. Amelija, kuri buvo apsikrovusi mokslais ir kariaunos reikalais, net nepastebėjo, kaip mokslo metai priartėjo prie pabaigos. Už kelių mėnesių ji oficialiai pabaigs Hogvartsą, burtų ir kerėjimo mokyklą. Mergina stengėsi apie tai negalvoti. Ji taip stipriai buvo prisirišusi prie šios mokyklos, jog ji negalėjo įsivaizduoti savo gyvenimo be Hogvartso. Ši nuostabi ir magiška vieta tapo jos namais, jos saugiu prieglobsčiu. Ji čia praleido septynis savo gyvenimo metus. Ji čia patyrė geriausius prisiminimus, susirado nuostabių draugų, atstojančių jai antrąją šeimą. 

Buvo balandžio mėnesis. Hogvartso mokiniai mėgavosi Šventų Velykų atostogomis. Tiesa, didžioji dalis mokinių pasiliko mokykloje, negalėdami sugrįžti namo dėl situacijos, vyraujančios pasaulyje. Burtininkų pasaulyje padėtis vis blogėjo ir blogėjo. Visi Tamsiosios pusės veiksmai pranašavo rimtą karą, nulemsiantį burtininkų pasaulio likimą. Niekas nežinojo, kada įvyks paskutinis mūšis tarp dviejų pusių. Tarp gėrio ir blogio. 

Pensė ir kiti pasiliko Hogvartse, tačiau Drakas ir Amelija - ne. Baltaplaukis privalėjo grįžti namo, kuriuose buvo apsigyvenęs Voldemortas. Nors Narciza bandė atsikratyti Liucijaus po visų įvykių, įvykusių Drako šeštaisiais metais, jai nepavyko. Liucijus rado kelią atgal pas savo žmoną. Ji buvo priversta toliau gyventi su šiuo vyru. Amelija nenorėjo palikti Drako vieno tokioje aplinkoje, todėl keliavo kartu su juo. 

Tiesą sakant, vyresnieji Smirdžiai mėgo Ameliją. Jie nekreipė dėmesio į tai, kad ji Poter ir kad jos kraujas maišytas. Jie priėmė ją. Jie toliau laikėsi savo prietarų, tačiau šie negaliojo Amelijai. Narciza ir Liucijus nelaikė jos prastesne burtininke. Galbūt prie to prisidėjo tai, kad mergina priklausė Klastūnynui ir buvo jų sūnaus draugė. Vyresnieji Smirdžiai ne kartą pastebėjo, jog jų sūnus atrodė daug labiau laimingesnis, kai kalba pasisukdavo apie Ameliją. Tačiau jie vis tiek liko nustebinti, kai Drakas pareiškė, kad kartu su juo grįš ir Amelija. Vaikinui buvo liepta grįžti namo dėl jo mirties valgytojo pareigų. 

Net pats Tamsos Valdovas, Patys Žinote Kas, toleravo jauniausiąją Poter. Taip buvo dėl to, jog jam tereikėjo Hario, o ne Amelijos. Jis netroško nužudyti raudonplaukės. Jam reikėjo tik Hario Poterio mirties. Jam reikėjo tik berniuko, kuris liko gyvas, ir kuris nešiojo žaibo formos randą. 

**** 

Diena nebuvo pati geriausia. Dangus buvo apsiniaukęs, pūtė nemalonus vėjas. Atostogos palengva ėjo į pabaigą. Amelija ir Drakas sėdėjo baltaplaukio kambaryje, bandydami nesirodyti Voldemorto ar mirties valgytojų akiratyje. Smirdžių dvaras buvo apgaubtas tamsos ir šalčio. Jo ore tvyrojo tamsioji magija ir mirtis. 

- Drakai, nusileisk minutėlei į apačią! - sušuko Narciza. Jaunuoliai išgirdo kilusį šurmulį apačioje. Baltaplaukis žvilgtelėjo į savo geriausią draugę ir atsidusęs, apleido savo kambarį, kuris šiuo metu buvo saugiausia vieta visame dvare. Pamatytas vaizdas kambaryje, šokiravo Draką. Jis atpažino raudoną Vizlio kupetą ir netvarkingus Įkyrėlės plaukus. Jis net atpažino Poterį, kurio veidas atrodė keistai ištinęs. Poterio draugus laikė plėšikai, o pats akiniuotis klūpėjo ant tamsių kambario grindų. 

- Drakai, ar tai Haris Poteris? - Belatriks, jo teta, paklausė. Vaikinas nurijo susikaupusias seiles ir apsimetė, jog tyrinėja Poterio veidą. Liucijus pradėjo kalbėti apie tai, koks laimingas bus Voldemortas, sužinojęs, kad Smirdžiai turi berniuką, kuris liko gyvas. Tačiau Drakas negalėjo to leisti. Jo kambaryje sėdėjo mergina, kuri pergyveno dėl savo brolio. Jis negalėjo išduoti jos ir pačio Poterio. 

- Negaliu pasakyti, - pasakė savo galutinį atsakymą. Jis atistraukė. Baltaplaukis norėjo sugrįžti pas Ameliją, kai jo tėvas sugavo jį už jo riešo ir pažiūrėjo į jo akis su savo rimtu žvilgsniu. 

- Atvesk ją. Dabar, - Liucijaus balsas skambėjo griežtai. Nors jis ir mėgo raudonplaukę, bet valdžia ir Voldemorto malonė jam buvo svarbesnė. Drakas, nenorėdamas nemalonumų, linktelėjo. Jis grįžo į savo kambarį. Amelija iš karto suprato, kad kažkas negerai. Viską išdavė Drako veidas. 

- Tai, ką pamatysi, gali tave šokiruoti, bet turi nepasimesti ir meluoti. Supratai? - paklausė merginos ir švelniai paėmė ją už rankos. Ji su sumišusia veido išraiška pažiūrėjo į savo geriausią draugą ir linktelėjo. Drakas sunėrė jų dviejų pirštus, jog klastuolė jaustųsi drąsiau ir saugiau, ir nusivedė ją į patalpą, kurioje buvo jos brolis. 

Amelija norėjo pribėgti prie savo brolio ir jį stipriai apkabinti, bet ji prisiminė Drako žodžius. Jai palengvėjo, išvydus, kad Haris sveikas ir gyvas, bet ji nesijautė užtikrinta jo saugumu, kai jis buvo čia - šioje vietoje, kurioje tik Narciza, Drakas ir ji pati nenorėjo Voldemorto malonės dėl Hario sugavimo. 

- Amelija, ar tai tavo brolis? - paklausė Liucijus. Raudonplaukė pažiūrėjo į savo brolio akis. Žalios dvynių akis susitiko. Po kelių sekundžių Amelija pažvelgė tiesiai į vyresnįjį Smirdžių. 

- Ne, - ištarė net nemirktelėjusi. Mintyse ji paplojo sau už tai, kad šis melas taip lengvai išskrido pro jos lūpas, o balsas skambėjo užtikrintai ir tvirtai. 

- Gavot savo atsakymą. Mes išeinam, - tarė Drakas ir išsivedė merginą iš kambario. Kai jie abu buvo antrame aukšte, toli nuo pašalinių ausų, baltaplaukis pažiūrėjo į raudonplaukę. Jos akys buvo pilnos nerimo, baimės. Taip pat, jose blizgėjo sūrios ašaros, kurios norėjo prasiveržti ir nuriedėti paraudusiais merginos skruostais. - Jiems nieko nenutiks. Padėsiu jiems iš čia ištrūkti. Aš pažadu. 

Nežinau, ką čia prirašiau, nes skyrius rašytas paryčiais, bet tikiuosi, kad jums patiks. Lauksiu jūsų nuomonių, brangieji♥