✍️ POTERIO SESUO | DRACO MALFOY

25 skyrius

Viltis

Už lango karaliavo gili naktis, o burtų ir kerėjimo mokykla skendėjo mirtinoje tyloje. Kartas nuo karto pasigirsdavo vaikščiojanti ūkvedžio Filčo katė arba kuris nors klaidžiojantis mokyklos vaiduoklis. Tamsoje skęstantį klastuolių merginų kambarį nutvieskė ryški šviesa. Amelija lėtai pramerkė akis ir vėl jas užmerkė dėl ryškios šviesos kiekio. Jos akims prireikė kelių sekundžių, kad šios priprastų prie šviesos. Amelija atsisėdo savo lovoje ir pažvelgė į melsvos spalvos elnią, stovintį šalia jos. 

- Merlinai, Amelija, ar tu dabar pradėsi skaityti knygas ir naktimis? - sumurmėjo Pensė, pramerkdama vieną akį. Raudonplaukė ją ignoravo. Jaunesnioji Poter išlipo iš savo minkštos lovos ir pradėjo sekti paskui elnią, kuris apšvietė visą kambarį. Pensė žvilgsniu palydėjo savo draugę. Amelija nusekė elnią iki bendrojo kambario, o tada pasigirdo balsas, kurį raudonų plaukų savininkė pažinojo ir taip senai girdėjo. Haris Poteris atsiuntė savo gynėją seseriai, jog taip galėtų perduoti žinutę. 

- Amelija, man viskas gerai. Aš sveikas ir gyvas. Nuolatos keliaujame iš vienos vietos į kitą. Žinau, kad pastaruoju metu mūsų santykiai nebuvo patys geriausi, tačiau aš beprotiškai tavęs pasiilgau, mano mažoji sesute. Saugumo sumetimais negaliu tau pasakyti, kur šiuo metu esame, ar kur keliausime. Girdėjau apie dabartinę situaciją Hogvartse. Buvau teisus, jog atėjo tamsieji laikai, tačiau tikiu, kad tu gali juos išgyventi. Būk atsargi ir nesivelk į didelius pavojus, gerai? Tikiuosi, kad greitai galėsime susitikti, Amelija. 

Gynėjui ištarus paskutinį sakinį, melsvos spalvos elnias pranyko. Bendrasis kambarys neteko savo vienintelio šviesos šaltinio, todėl jį apgaubė tamsa. Amelija nusišypsojo, nors jos akyse kaupėsi ašaros. Ji pajuto palengvėjimą, išgirdusi, kad jos vyresniajam broliui viskas gerai. Nuo tos dienos, kai Haris išvyko kartu su savo geriausiais draugais, Amelija negalėjo nesijaudinti dėl jo. 

**** 

Amelija nebegalėjo užmigti, išgirdusi savo brolio balsą. Ji ramiai gulėjo lovoje, tačiau jos galvoje vyko sumaištis. Jai kilo beprotiška mintis ir raudonplaukė bandė ją mintyse išplėtoti iki smulkiausių detalių. Hario gynėjas suteikė vilties, jog viskas greitu metu pasibaigs ir sugrįš į senas vėžes. Amelijai kilo noras prisidėti prie to. Taip, ji priklausė Klastūnynui. Taip, jos draugų grupelę sudarė klastuoliai, kurių tėvai dirbo Voldemortui - Tamsos Valdovui, atėmusiam šeimą iš Amelijos ir Hario. Ne, Amelija nebuvo atsidavusi tamsiajai pusei ir jos veiklai bei skleidžiamai propagandai.  

Amelija pagriebė savo rūbus, užrašų knygutę, plunksną, rašalą ir apleido kambarį, kuriame saldžiai miegojo Pensė ir dar kelios merginos. Patogiai įsitaisiusi ant sofos, esančios bendrajame kambaryje, Amelija pradėjo užsirašinėti mintyse sudėliotą planą. Ji turės veikti tyliai ir paslapčia, o visą planą laikyti saugoje ir tik jai pasiekiamoje vietoje, tačiau mergina turėjo vilties, kad jai pavyks. 

- Labas rytas, - Bleizas pasisveikino su Amelija. Raudonplaukė staigiu judesiu užvertė savo užrašų knygutę ir ją įsikišo į mantijos kišenę. Bleizo pavyzdžiu pasiekė ir visi kiti klastuoliai, priklausantys Amelijos draugų ratui. 

- Rytas, - linktelėjo jaunesnioji Poter. Ji padėjo savo plunksną ir rašalą ant kavos staliuko, o tada atsistojo. Amelija pasitikėjo savo draugais, tačiau ši atvejis buvo kitoks. Jie netiko planui, kurį ketino įvykdyti raudonplaukę. Jai reikėjo kitų žmonių ir ji puikiai žinojo, nuo ko turėtų pradėti. - Susiksim per pusryčius. Turiu išsiųsti laišką Remui, - tarė Amelija, ranka paplodama per kišenę, kurioje ilsėjosi jos užrašų knygutė. Klastuolė apleido bendrąjį kambarį, o jos draugai susižvalgė tarpusavyje. Amelija šį rytą elgėsi keistai ir tai neprabėgo pro jos draugų akis. 

Mane apėmė įkvėpimas. Iš tiesų šito, link ko sukasi visas veiksmas, neplanavau, kai pradėjau rašyti šį kūrinį. Idėja gimė visiškai netikėtai, kai ėmiausi rašyti šį skyrių. Lauksiu jūsų nuomonių♥