✍️ POTERIO SESUO | DRACO MALFOY

30 skyrius

Smogęs supratimas

Drakas krestelėjo ant bendrojo kambario sofos, kai Amelija užlipo laiptais į bendrabutį, palinkėjusi jam geros nakties. Jo išblyškusį veidą papuošė plati šypsena. Šiuo metu jis jautėsi laimingas. Užteko tik vieno vakaro, praleisto su Amelija, jog vaikinas jaustųsi pilnas. Baltaplaukis nemokėjo paaiškinti to aplankiusio pilnatvės jausmo. Visą tą laiką, kai Amelija nebuvo jų kompanijoje, Drakas jautėsi lyg jam kažko trūktų. Jis nesijautė užpildytas. Šiandien viskas pasikeitė. Drakas įsmeigė savo žvilgsnį į žaismingai šokančią ugnį židinyje ir paskendo savosiose mintyse. Jo veidą vis dar puošė ta pati šypsena. 

Bleizas apsidairė po bendrąjį kambarį, akimis ieškodamas savo knygos. Radęs ją ant stalo, pagriebė skaitalą į rankas, o jo akys sustojo ties jo geriausiu draugu. Tamsaus gymio vaikinas priėjo prie baltaplaukio, kuris sėdėjo stebėdamas vieną tašką ir keistai šypsojosi. Drakas atrodė per daug laimingas, kas nustebino Bleizą. 

- Drakai, - Bleizas palietė bendraklasio petį ir jį švelniai papurtė. Vaikinas negavo jokio atsako. Jis pakartojo tai dar kelis kartus ir pasidavęs, apleido bendrąjį kambarį. Bleizo minčių neapleido Drako būsena. Jis niekada nebuvo toks laimingas. Tai buvo nebūdinga baltaplaukiui. 

Praėjo kelios dešimtys minučių. Jaunasis Smirdžius nesitraukė iš savo sėdimos vietos ir neatitraukė savo žvilgsnio nuo ugnies. Jis mąstė apie visus praėjusius metus, apie savo gyvenimą ir savo jausmus. Prieš jo akis sušmėžavo Amelijos veido proporcijos,jos šviesi, plati šypsena ir spindinčios žalios spalvos akys. Ir tą akimirką Drakui smogė supratimas. Jis suprato, kad jau kurį laiką nebelaikė Amelijos tik savo drauge. Jis pradėjo matyti ją, kaip merginą, su kuria norėjo kurti savo bendrą ateitį. Dabar jis galėjo suprasti tą tuštumą, kurią jautė šiuos tris rudens mėnesius ir tą pilnatvę, aplankiusią šiandien. Drakas negalėjo tiksliai pasakyti, kada jo jausmai Amelijai pasikeitė. Galbūt tai buvo šeštaisiais mokslo metais, nes mergina visą laiką buvo šalia jo ir jam padėjo, o galbūt šiek tiek anksčiau. Nuo Drako veido pradingo šypsena, o jo veidas sustingo. Jam prireikė tik atitolusios Amelijos bei šiandieninio pokalbio su ja, jog tai suprastų. Jog suprastų, kad jis buvo pradėjęs palengva įsimylėti savo geriausią draugę - merginą, kuri žinojo jo tamsiausias paslaptis, kuri visada buvo šalia, kuri padėjo, kuri išklausė, kuri patarė ir kuria taip stipriai pasitikėjo.

Nutaręs, kad raudonplaukei juntamus jausmus dar pasilaikys paslaptyje, Drakas atsistojo ir lėtai dėliodamas žingsnius, nužingsniavo link savo kambario. Jį apėmė keistas jausmas, kai suprato savo jausmus Amelijai, tačiau tuo pačiu metu jis jautėsi maloniai ir šiltai. Jis jautėsi gerai. 

Baltaplaukis tyliai įėjo į kambarį, jog neprižadintų savo miegančių kambariokų. Vaikinas, sėdėdamas bendrajame kambaryje, prarado laiko nuovoką. Jis nežinojo, kiek laiko prabuvo ten. Staiga jo kūną apgaubė nuovargio bangą ir jis krito į savo lovą net nepersirengęs. Drakas tik sugraibė mokyklinės uniformos kišenėje savo burtų lazdelę ir ją padėjęs ant naktinio staliuko, užsimerkė.  

****

Praėjus kelioms dienoms, Drakas buvo įspaustas į kampą. Bleizas ir Teodoras pasigavo savo geriausią draugą, kai šis ruošėsi apleisti bendrąjį kambarį ir keliauti į Kambarį iki pareikalavimo. Tiek Bleizo, tiek Teodoro veiduose žaidė paslaptingos ir klastingos šypsenėlės. 

- Mums reikia vyriškai pasikalbėti, - tarė tamsaus gymio vaikinas. Baltaplaukis stovėjo bendrojo kambario kampe, apsuptas savo draugų. - Taigi, iš pradžių pradėjo dingti Amelija. Ji atsiskyrė nuo mūsų. Dabar tu. Pradėjai grįžinėti į kambarį panašiu laiku kaip ir Amelija. Ir čia mano pirmas normalus pokalbis su tavimi per šią savaitę. 

- Ar tu ir Amelija ką nors slepiat nuo mūsų? Ar jūs paslapčia susitikinėjat ir dėlto taip keistai elgiatės? - Teodoras apipylė Draką klausimais. Klastuolis pažiūrėjo į Bleizą, o tada į Teo. Jis jautėsi pasimetęs ir nežinantis, ką pasakyti. 

- Aš ir Amelija dirbame su papildoma užduotimi, kurią mums uždavė profesorius Flitvikas. Prie to tikrai nėra prisidėję mano jausmai jai, - tarė Drakas. Po kelių sekundžių jo akys išsipūtė, o rankos atsirado ant burnos. Jis neplanavo prisipažinti savo draugams. Tik ne dabar. Prisipažinimas išsprūdo netikėtai. Drakas mintyse save visaip iškeikė. Bleizas ir Teodoras plačiai nusišypsojo ir tarpusavyje susižvalgė. Jie tikrai neleis Drakui tuo pamiršti. - Net nebandykit niekam sakyt. Iš vis pamirškit, ką sakiau, - baltaplaukis prasibrovė pro savo draugus ir apleido bendrąjį kambarį. 

Nemoku rašyti tokio tipo skyrių. Ir dėl to jis nesigavo toks, kokio tikėjausi:(. Be to, prasukam daug laiko ar neprasukam? Tikiuosi, jog jums vis tiek patiko. Lauksiu jūsų nuomonių, mielieji♥