✍️ POTERIO SESUO | DRACO MALFOY

16 skyrius

Žiemos atostogų pradžia

Dienos bėgo žaibo greitumu ir bjaurųjį lapkričio mėnesį pakeitė snieguotasis gruodis. Žemė pasidengė storu sniego sluoksniu, o ežeras - kietu ledu. Pasibaigus pamokoms, mokiniai mėgdavo ant jo pačiuožinėti ir jų juokas pasklisdavo po visą Hogvartso teritoriją. 

Šį rytą Amelija buvo pirmoji, kuri pramerkė savąsias akis ir susiruošusi, pažadino draugus, kas juos nustebino. Mergina nekantravo įsėsti į Hogvartso ekspresą, kuris ją nugabens į King Kroso stotį, kurioje ją pasitiks Sirijus ir Remas. Nimfadora, deja, turi dirbti ir raudonplaukė su ja galės susitikti tik vakare.

- Kokia tu energinga šį gražų rytą, - nusijuokė Pensė, atsisėsdama prie Klastūnyno koledžo stalo, šalia Amelijos, kuri nenustygo vietoje. Jos veidą puošė plati šypsena, nedingstanti nei sekundei, o žalios spalvos akys spindėjo dėl juntamo džiugesio. Dar kelios valandos ir ji įlips į traukinį. 

- Aš tiesiog laiminga, - atsakė jaunesnioji Poter, į lėkštę įsidedama pusryčius ir iš dubens pagriebdama žalią obuolį. Tai bus pačios geriausios atostogos, kadangi nereikės matyti ar klausytis Ronaldo Vizlio kiekvieną dieną. Amelija galės smagiai leisti laiką su Sirijumi, Remu ir Dora. Klausytis dvejų vyrų istorijų apie jų Hogvartso laikus ir mėgautis jų kompanija. 

- Ji sutiko, - Bleizas, bandydamas atgauti kvapą, atsisėdo šalia Drako. Tamsaus gymio vaikinas lyg viesulas įlėkė į Didžiąją salę prieš kelias sekundes ir greitai pasiekė Klastūnyno koledžo stalą. Jo draugai tarpusavyje susižvalgė ir įsmeigė savuosius žvilgsnius į jį, laukdami paaiškinimo. - Luna Geranorė sutiko nueiti su manimi į pasimatymą, - Bleizas plačiai nusišypsojo. Amelijos žandikaulis atvipo kaip ir Pensės bei Astorijos, o Teodoras atsiduso ir iš kišenės išsitraukęs kelis auksinius galeonus, padavė juos Smirdžiui, kurio veide aiškiai atsispindėjo pasididžiavimas savimi, jog buvo teisus. 

- Jūs susilažinot? - klastuolis pažiūrėjo į savo du geriausius draugus, kurie tik linktelėjo, jam atsakydami teigiamai. Bleizo veide atsirado klastinga šypsena ir jis pažvelgė į merginas, sėdinčias priešais jį. - Pense, Astorija, lažinamės, kad mokslo metų pabaigoje Amelija ir Drakas bus kartu? 

- Ei ! - sušuko Drakas. - Mes taip nesitarėm, - nepatenkintas sumurmėjo. Amelija žiojosi pradėti kalbėti, bet jos draugės buvo pirmesnės. Jos su plačiomis šypsenomis ištiesė savo rankas. 

- Mes sakom, kad sulauksim naujos poros ne šių metų pabaigoje, o kitais. Jie užtruks ilgai, kol supras savo jausmus. 

- Merlino kelnės, - Amelija pavartė akis. - Jūs galit kada nors nustoti lažintis? Pamatysit, kad nei vienas iš jūsų nelaimės šių lažybų, nes tai, - ji parodė pirštu į save, o tada į Draką, - niekada neįvyks. Nagi, valgykim. Už valandos Hogvartso ekspresas pajuda iš Kiauliasodžio stoties. 

*

Grupelė klastuolių sėdėjo patogiai įsitaisę traukinio kupe. Visi buvo pasiruošę kelionei namo, kurios laukė kelis ilgus mėnesius. Amelija susirišo plaukus į arklio uodegą ir iš savosios rankinės išsitraukė šiuo metu skaitomą knygą. 

- Amelija, reikia pasikalbėti, - kupe durys prasivėrė, o už jų pasirodė Haris. Raudonplaukė padėjo savo knygą ir atsistojusi, nusekė broliui įkandin. - Aš neleisiu atostogų pas Sirijų. Turiu omenyje, kad jį dažnai lankysiu, bet negyvensiu pas jį.  Norėjau tau tai pasakyti, jog žinotum, kad manęs nebus šalia tavęs. 

- Daryk ką nori, Hari, - merginos nuotaika buvo šiek tiek subjurusi dėl jos draugų lažybų. Kodėl jie negali suprasti, kad mes tik geriausi draugai? Kodėl jie būtinai įpina kažkokius jausmus, kurių nėra? Aišku, Drakas man rūpi, bet dėl to, jog jis mano geriausias draugas, kuriuo taip stipriai pasitikiu. Mintyse su savimi kalbėjosi Amelija, kol Haris stebėjo ją susirūpinusiu žvilgsniu. Jis matė ją šįryt visą laimingą ir plačiai besišypsančią, o pusryčiams einant į pabaigą, kažkas pasikeitė. Jo sesuo vis dar atrodė laiminga, tačiau nebe taip, kaip prieš tai. 

- Viskas tvarkoje? 

- Taip. Man viskas gerai. Viskas nuostabu, - Amelija šyptelėjo ir apsisukusi, paliko Harį stovėti vieną, o pati sugrįžo į kupe, kurioje sėdėjo jos draugai. 

*

Vakarėjant, Hogvartso ekspresas lėtai įvažiavo į King Kroso stočiai priklausantį Devintą su trim ketvirčiais peroną. Raudonplaukė užvertė knygą ir ją saugiai įsidėjo atgal į rankinę. Mokiniai pradėjo brautis link išėjimų, tačiau klastuoliai niekur neskubėjo. Nenorėjo būti suspausti prie durų ir vagono, kuriame buvo jų daiktai. Jie apsidairė, įsitikindama, jog nepalieka svarbių asmeninių daiktų ir palengva patraukė link išėjimo. Gyvatės pasiėmė savo bagažą ir sustojo šone, jog galėtų atsisveikinti. 

- Matau savo mamą, taigi, nepamirškit man rašyti, - visus apkabino Pensė. Ji nusišypsojo ir pamojavusi, nužingsniavo link laukiančios tamsiaplaukės moters. Taip išsiskirstė visi klastuoliai. Amelija apsižvalgė ir jos veidas nušvito, kai ji išvydo Sirijų ir Remą. Jie abu stovėjo atsirėmę į sieną ir šnekėjosi tarpusavyje. 

- Amelija! - pirmasis ją pamatė Sirijus. Ji nuskubėjo prie savo tėvų geriausių draugų ir su jais pasisveikino, stipriai juos apkabindama. - Nagi, keliaukim.

Po nemalonios kelionės, susidedančios iš tampymo, kuri truko vos kelias sekundes, trijų burtininkų kojos pasiekė tamsiai rudas grindis. Grimaldžio aikštė 12. Jie paliko Amelijos daiktus koridoriuje, o patys nužingsniavo į svetainę.

- Padaras jau turėtų būti pradėjęs ruošti vakarienę, o Dora keliauti čia, - informavo Remas, krestelėdamas ant sofos, šalia Sirijaus. - Beje, o kur Haris? - paklausė, susipratęs, kad šiame kambaryje sėdi tik vienas Poterių šeimos palikuonis. 

- Jis leis atostogas pas Vizlius. Kartais užsuks aplankyti. Bent jau taip rašė savajame laiške, - Sirijus atsakė. Vyro balse girdėjosi šioks toks nusivylimas, jog negalės praleisti daugiau laiko su savo krikštasūniu. Amelija silpnai šyptelėjo, pažiūrėdama į dėdę, o tada jos ausis pasiekė laimingas Nimfadoros balsas. 

Jaučiuosi blogai, jog priverčiau laukti naujojo skyriaus. Bandžiau vis prisėsti prie rašymo, tačiau atrasdavau vis kitokios veiklos, todėl gavosi nedidelės atostogos nuo rašymo, nors pati to nenorėjau.