✍️ POTERIO SESUO | DRACO MALFOY

20 skyrius

Kalėdos

- Manau, kad turėtum jai pasakyti, - tarė Amelija, atsistojusi šalia Hario, svetainės tarpduryje. Tamsiaplaukis meilės kupinu žvilgsniu stebėjo raudonplaukę Vizlį ir Hermioną, kurios tyliai šnekučiavosi tarpusavyje, rankose laikydamos puodelius su garuojančiu gėrimu. 

Name, esančiame Grimaldžio aikštėje 12, karaliavo ramybė. Buvo dar ankstyvas Kalėdų rytas, todėl daugelis vis dar saldžiai miegojo. Už lango grakščiai leidosi snaigės, paklodamos žemės paviršių dar storesniu sniego sluoksniu. Pirmasis aukštas kvepėjo kakava, kurią pagamino Hermiona, svetainėje pleškėjo židinys, suteikdamas jaukumo pojūtį. 

- Ką? - sumurmėjo Haris ir pažvelgė į savo seserį su sumišusia veido išraiška. Amelija atsiduso ir pasuko savo galvą į brolio pusę. 

- Džinė. Manau, kad turėtum jai pasakyti, ką jai jauti, - tyliai paaiškino jaunesnioji Poter, jog neišgirstų svetainėje sėdinčios merginos. - Hari, tai akivaizdu, kad esate iki ausų įsimylėję vienas kitą, - Amelija nusišypsojo ir įžengusi į svetainę, atsisėdo ant krėslo, priešais dvi grifiukes, palikdama laisvą vietą prie Džinės. Klastuolė pagriebė savąjį kakavos puodelį nuo stalo ir gurkštelėjo nuostabaus skonio gėrimo. Haris krestelėjo šalia jam patinkančios merginos ir žudančiu žvilgsniu pažvelgė į seserį, kuri jam tik dar kartą nusišypsojo. 

* 

Visiems sočiai papusryčiavus, valgomasis buvo apleistas ir šventinė nuotaika persikėlė svetainę. Ten, kur stovėjo papuošta kalėdinė eglutė, o po ja - kalnas supakuotų dovanų. Fredas įjungė seną radiją, iš kurios pasigirdo pirmieji kalėdinės dainos akordai. Amelija ir Drakas atsisėdo ant grindų, netoli židinio, kol kiti taip pat užsiėmė laisvas vietas. Kai dovanos, išmargintos įvairiaspalviu pakavimo popieriumi, buvo išdalintos reikiamiems asmenims, prasidėjo smagioji dalis. Burtininkai suskubo plėšti popierių, jo galėtų apžiūrėti gautas dovanas. 

- Nepamirškit, kad šį popierių dar galime panaudoti ir kitais metais! - sušuko ponia Vizli. - Plėškit jį tvarkingai! - paliepė raudonplaukė moteris, tikėdamasi, kad kas nors ją išgirdo per džiugų šurmulį.

Amelija nusišypsojo išvydusi žalios ir sidabrinės spalvos megztinį, išpakavusi savo pirmąją dovaną. Dryžuotas rankų darbo rūbas su didžiule A raide priekyje. Jaunesnioji Poter dievino ponios Vizli megztus megztinius. Jie visada būdavo šilti ir patogūs bei suteikdavo jaukumo ir saugumo pojūtį. Amelija apsivilko naująjį megztinį ir ėmėsi sekančių dovanų. 

- Oi, Amelija, mes susiderinę! - linksmai sušuko Drakas, išpakuodamas tokių pat spalvų megztinį, tačiau vienintelis skirtumas buvo raidė, besipuikuojanti viduryje. Baltaplaukis apsivilko megztinį, o plati šypsena neapleido jo veido. Tai buvo vaizdas, kurio aplinkiniai niekada nematydavo. Besišypsantį Draką galėdavo pamatyti tik jo artimiausi draugai. - Ačiū, ponia Vizli, - nuoširdžiai padėkojo klastuolis, nustebindamas didžiąją dalį burtininkų, esančių svetainėje. Ronio žandikaulis atvipo, tačiau greitai užsivėrė, kai Hermiona alkūne stuktelėjo jam į šoną. 

- Tai tikrai malonu iš jūsų pusės, - Amelija pažvelgė į Molę Vizlį. - Pagaliau ir tu turėsi tokį patį ir nebesiskolinsi manųjų, - mergina nusišypsojo savo geriausiam draugui. Kadangi Amelijos megztiniai būdavo kur kas didesni nei jos įprastai nešiojami drabužiai, jie kuo puikiausiai tikdavo ir Drakui. Šis pasiskolindavo juos ir laimingas vaikščiodavo po Klastūnyno koledžo bendrąjį kambarį, nepaisydamas to fakto, kad megztinius megzdavo ponia Vizli, kurios šeimos jaunėlis Smirdžius nemėgo. 

- Kas tu ir ką tu padarei Drakui Smirdžiui? - sumurmėjo Ronis. Raudonplaukis sulaukė kelių žvilgsnių ir jis nusikeikė sau po nosimi. Grifiukas manė, kad niekas jo neišgirs, tačiau klydo. Vaikino veidas nusidažė rausva spalva. - Kas? - paklausė Hermionas, kuri atsisuko į jį su surauktais antakiais. - Jis elgiasi kitaip. Tai jam nebūdinga. 

- Kartais viešumoje žmogus būna užsidėjęs kaukę ir ją nusiima tik prie jam svarbių žmonių. Toks jau tas gyvenimas, Ronaldai, - Amelija žvilgtelėjo į brolio geriausią draugą. 

*

Klastuolės žvilgsnis nukrypo į laikrodį. Laikas. Ji jau turėtų būti čia. Amelija pažiūrėjo į Draką, sėdintį priešais ją ir skaitantį knygą, ir atsistojusi, tyliai nužingsniavo į koridorių. Burtininkė atidarė laukines duris ir nusišypsojo laukiančiai moteriai. Raudonplaukė pasitraukė į šoną, kad svečias galėtų užeiti į vidų. 

- Jis nieko nežino apie tavo atvykimą, - tyliai sušnabždėjo Amelija ir nesukeldama garso, uždarė duris. Sirijus pasirūpino tuo, jog moteris galėtų užeiti į Grimaldžio aikštėje 12 esantį namą,  o Tonks - jos saugumu kelionėje. Jaunesnioji Poter pakabino viešnios paltą ir parodė kelią link svetainės. Moteriškė jai nusekė įkandin, trykštanti nekantrumu. 

- Drakai, - Amelija kreipėsi į savo geriausią draugą, - turiu tau dar vieną dovaną, - vaikinas pakėlė savo galvą. Jo akys išsipūtė ir jis užvertė knygą. Staigiai atsistojęs, priėjo prie savo bendraklasės ir šviesiaplaukės moters. 

- Mama, - Drakas stipriai apkabino viešnią, kas sukėlė plačią šypseną Amelijai. Ji pasišalino iš svetainės, jog motina ir sūnus galėtų praleisti vakarą kartu, ir užlipo senais laiptais į viršų.  

Strigau su šituo skyriumi ir net nežinau kodėl. Iš tiesų norėčiau jūsų nuoširdžių nuomonių, kurios pakeltų motyvaciją bei patartų ar pagelbėtų. Pastebėjau, kad komentarų skaičius yra pamažėjęs, kaip ir pačių skaitytojų. Tai šiek tiek liūdina ;(