✍️ POTERIO SESUO | DRACO MALFOY

22 skyrius

Man kažkaip nepatinka šis skyrius, bet turėjau jį parašyti. Jeigu rasit klaidų, informuokit. Jis nesirašė gerai :( 

Birželio mėnesio pabaiga

Šaltą ir žvarbų žiemos laikotarpį pakeitė saulėtas ir šiltas pavasaris, o po jo pasirodė ir ilgai laukta vasara, džiuginanti visus savo gerais orais. Mokiniai skaičiavo paskutines dienas iki tol, kol galės įsėsti į Hogvartso ekspresą ir keliauti namo bei negalvoti apie mokslus kelis ateinančius mėnesius. Drakas  išsijuosęs dirbo ties Pradanginimo spinta  ir galiausiai jam pavyko sutaisyti stebuklingąjį baldą taip, jog jis veiktų pagal jo paskirtį. Amelija savo laisvą laiką stengdavosi praleisti kartu su baltaplaukiu Kambaryje iki pareikalavimo ir padėti jam tuo, kuo galėjo, kad darbas vyktų sparčiau ir efektyviau. Drakas ne kartą atsisakė geriausios draugės pagalbos, kadangi tai buvo jo užduotis ir jis turėjo ją atlikti vienas, bet mergina vis tiek pasiekė savo.   

Birželio trisdešimtos dienos rytą Amelija nusekė žvilgsniu merginą, kuri pasirodė mokykloje po ilgai trukusio gydymo, kai ji palietė juodąja magija užkerėtą vėrinį. Papuošalas turėjo pasiekti Hogvartso direktorių ir paveikti jį, o ne mokinę. Haris iš karto atsistojo ir priėjo prie Keitės Varpelio, o Amelijos žvilgsnis nukrypo prie Drako. Raudonplaukė iš karto suprato, kad tai nesibaigs geruoju, kai baltaplaukis sustingo vietoje, o Haris pažiūrėjo tiesiai į jį. 

*

Drakas Smirdžius ramiai gulėjo ligoninės lovoje. Dėl to buvo kalta jo ir Hario kova tualete, kuri neapsiėjo be įvairių burtažodžių. Garsusis Poteris paleido į Draką kerus, kuriuos sukūrė Hogvartso profesorius Severas Sneipas ir kuriuos vaikinas rado sename eliksyrų vadovėlyje. Amelija stebėjo peizažą pro ligoninės langą, o kartas nuo karto užmesdavo akį į gulintį geriausią draugą. Jis tuščiu žvilgsniu stebėjo ligoninės lubas, o visa patalpa skendėjo tyloje. Raudonplaukė net nedrįso jos sugadinti, nes matė, kad Drakui reikia ramybės ir laiko pabūti su savosiomis mintimis. Mergina pasuko savo galvą į vaikino pusę, išgirdusi jo judesius. Baltaplaukis sėdėjo ant lovos krašto.

- Drakai? - tyliai kreipėsi Amelija. Jis paėmė į rankas savo juodos spalvos kostiumą, kuris buvo dailiai padėtas ant kėdės atlošo, o tada pažiūrėjo į netoliese stovinčią burtininkę.

- Turiu iš čia išeiti ir juos įleisti į Hogvartsą. Šiandien ta diena, Amelija.

Klastuolė atsiduso ir stipriai apkabino bendraklasį. Nors ji žinojo Drako paslaptį, tačiau jis neatskleidė jai jo užduoties. Amelija žinojo tik tiek, kad ji susijusi su Pradanginimo spinta ir Dumbldoru. Daugiau nieko. Drakui persirengus, Amelija padėjo jam slaptai išeiti iš ligoninė. 

- Grįžk į bendrąjį kambarį, kad būtum saugi, gerai? - pilkos akys, pilnos rūpestingumo ir baimės, žvelgė į žalias. - Rytoj įsėsk į traukinį, grįžk namo pas Sirijų, Remą ir Dorą, ir parašyk man, jog tau viskas gerai. Sutariam? 

- Taip, - linktelėjo Amelija ir Drakas apsisuko ant kulno, tačiau jaunesnioji Poter sugriebė jo riešą ir atsuko jį į save. - Nenoriu rašyti kalbos tavo laidotuvėms, todėl padaryk tai, ką turi padaryti ir nemirk. 

*

Drakas užlipo suktais Astronomijos bokšto laiptais ir pajautė lengva vasaros vakaro vėją. Jo akys sustojo ties barzdotu burtininku, kuris lėtai atsisuko į klastuolio pusę. Dumbldoro lazdelė buvo nuleista priešingai nei baltaplaukio. Jis laikė iškėlęs savo burtų lazdelę ir buvo nusitaikęs į burtų ir kerėjimo mokyklos direktorių.

- Labas vakaras, Drakai. Kas tave čia atvedė šį gražų vakarą? - pasiteiravo Dumbldoras. Jo akys stebėjo jaunuolį, lėtai artėjantį link jo. Hogvartso direktorius bandė palaikyti pokalbį su Klastūnyno koledžo mokiniu ir įvertinti situaciją. Drakas žinojo, ką turėjo padaryti, bet jis negalėjo priversti savęs ištarti to baisaus burtažodžio. Jo ranka, laikanti burtų lazdelę, pradėjo drebėti, kai Dumbldoras užvedė kalbą apie kadaise pažinotą berniuką, kuris pasirinko klaidingai. 

- Tu nesupranti! Aš turiu tave nužudyti arba jis nužudys mane, - neiškentęs išrėžė Drakas, o jo balsas užlūžo. Trūko tiek nedaug, jog jaunėlis Smirdžius pratrūktų ašaromis. Jis buvo pasiruošęs nuleisti lazdelę, bet išgirdęs artėjančius žingsnius, pataisė savo poziciją. Jo ranka nebedrebėjo, o veidas neišdavė jokių nereikalingų emocijų. Belatriks Lestreindž, Drako teta ir ištikima Tamsos Valdovo šalininkė, pagyrė baltapūkį ir paskatino jį pabaigti tai, ką pradėjo. 

Profesoriaus Sneipo balsas, atsiradęs iš niekur, privertė Draką nuleisti savo burtų lazdelę. Eliksyrų mokytojas stovėjo keliais žingsniais toliau nuo visų ir rankoje stipriai laikė lazdelę. Smirdžius jautėsi lyg išgelbėtas. Kažkas seno burtininko veide išdavė, kad tuoj viskas baigsis. 

- Severai, prašau, - Dumbldoras pažiūrėjo į savo kolegą maldaujančiu žvilgsniu.

- Avada Kedavra, - Sneipas nukreipė savo lazdelę į profesorių ir jam ištarus nedovanotinų kerus, žalios spalvos žaibas nuskriejo Dumbldoro kryptimi. Direktoriaus kūnas, paveiktas juodosios magijos, pradėjo kristi žemyn nuo Astronomijos bokšto. 

Už naująjį viršelį dėkoju dirty_gurl . Mane nuliūdino praeito skyriaus ataskaita :( Nenoriu pasirodyti kaip ta rašytoja, kuriai tik tai ir terūpi. Taip nėra, nes rašau tiek dėl savęs, tiek dėl jūsų. Bet tikrai šiek tiek nusvyra rankos, kai užpraeitas skyrius surenka virš 50 peržiūrų, o praeitas tik virš 20 :( Motyvacija nusileidžia vis laipteliu žemyn. O dar kai nuomonių stygius, tai net nesuprantu, ar kas nors čia blogai, ar ne, ar ką nors reikia keisti, ar ne :( Tiesiog norėtųsi, jog jūs su manimi bendrautumėte per peržiūras ir nuomones. IR LABAI JUMS AČIŪ UŽ 2K PERŽIŪRŲ! TAI REIŠKIA LABAI DAUG!♥