✍️ POTERIO SESUO | DRACO MALFOY

2 skyrius

Paskirstymas

1991 metai, rugsėjo 1-ji 

Hogvartsas, burtų ir kerėjimo mokykla, atrodė toks didingas, išdidus, nuostabus, atimantis kvapą, paslaptingas ir kiekvieną dieną savyje kaupiantis vis daugiau istorijos. Ypač vėlų vakarą, kai saulė jau seniai buvo pasislėpusi už horizonto, o žvaigždės ryškiai žibėjo giedrame nakties danguje. Pilies apšvietimas tik pridėjo jai didesnį įspūdžio jausmą. Kartu su visais pirmakursiais Amelija ir Haris plaukė valtelėmis per ežerą, kurio kitame krante vaikai išvydo šį nuostabų statinį ir jų tikslą. 

Nepasimesdama nuo visų, kartu su Hariu ir Roniu, raudonplaukė užlipo laiptais, kurių viršuje  laukė vidutinio amžiaus moteris. Jos galvą puošė smaili raganos skrybėlė, juodos spalvos suknelė siekė jos čiurnas, o smaragdinės spalvos apsiaustas pridėjo elegantiškumo prie moters aprangos.  

-Sveiki atvykę į Hogvartsą. Tuojau įžengsite pro šias duris ir susitiksite su klasės draugais, bet prieš tai būsite paskirstyti į koledžus,- Dvyniai, Haris ir Amelija, susižvalgė. Jeigu per paskirstymą jie bus atskirti? Sukosi vienas vienintelis klausimas abiejų galvose. Visą gyvenimą augo kartu ir niekada nebuvo atskirti daugiau nei kelioms minutėms ar valandoms. Tai būtų didelė gyvenimo permaina.  -Tai Grifų Gūžta, Švilpynė, Varno nagas ir Klastūnynas. Kol čia mokysitės, koledžai bus jūsų šeima. Jūsų laimėjimai pelnys taškų, o prasižengę, taškų neteksite. Metų gale, daugiausiai taškų gavusiam koledžui, bus įteikta mokyklos taurė. 

-Trevorai!- sušuko berniukas ir pasilenkęs, nuo laiptų pakėlė rupūžę. Tai Nevilis Nevėkšla, kuriam Hermiona padėjo ieškoti šio augintinio. Naujuosius mokinius pasitikusi moteris pažiūrėjo į jį ir berniukas sumurmėjęs tylų "atsiprašau", grįžo į savąją vietą su rupūže rankose. 

-Netrukus pradėsime paskirstymo ceremoniją, - pranešė ragana. Tada ji apsisuko ant bato kulno ir nužingsniavo, palikdama ant laiptų sustojusius pirmakursius nekantriai laukti. 

-Vadinasi, tiesa, ką girdėjau traukinyje. Poteriai atvyko į Hogvartsą, - baltaplaukis berniukas žiūrėjo tiesiai į du konkrečius jaunuosius burtininkus, o vaikai pradėjo šnabždėtis, išgirdę garsiąją pavardę. - Čia Niurzga ir Gylys, - galva parodė į du šalia stovinčius apkūnius berniukus, o tada atšlijo nuo laiptų turėklo, į kurį buvo atsirėmęs. - Aš Smirdžius. Drakas Smirdžius, - atsistojo tiesiai priešais Harį.  Ronaldas prunkštelėjo, išgirdęs berniuko pavardę, o Drakas iš karto pažiūrėjo į jį. - Juokiesi iš mano vardo? Taviškio net klausti nereikia. Raudoni plaukai, panešioti skarmalai, aišku, kad Vizlis, - tardamas jo pavardę, šiek tiek pasišlykštėjęs susiraukė. Ronas liūdniau šyptelėjo ir nunarino savąją galvą.  -Greit pamatysi, kad vienos burtininkų šeimos geresnės už kitas. Neprasidėk su visokiais pašlemėkais. Galiu padėti išsirinkti draugus, - baltapūkis ištiesė savąją ranką, bet Haris tik pažiūrėjo į ją. 

-Pats sugebu atskirti gerus nuo blogų. Ačiū, - ignoravo ištiestą berniuko ranką. Amelija žvilgtelėjo į juodaplaukį, kurį vadino savo broliu jau vienuolika metų. Šioje mokykloje atsiveria daug galimybių, pavyzdžiui, kaip draugų susiradimas. Žiobariškoje mokykloje, į kurią ji ėjo, neturėjo nei vieno draugo. Vienintelis žmogus, su kuriuo visada Amelija leisdavo laiką tiek mokykloje, tiek namuose, buvo Haris. Čia viskas gali pasikeisti. 

-Amelija Poter, - ištiesė savąją ranką ir Drakas atsisukęs į mergaitę, ją paspaudė. Jis turbūt žinojo, kas jaunoji ragana buvo, kadangi prieš kelias minutes pavartojo visiems žinomą pavardę, bet jeigu jau Amelija bandė susipažinti su žmonėmis, mėgo tai padaryti oficialiai. Vaikus pasitikusi ragana sugrįžo ir patapšnojo baltaplaukiui per mentes su popieriaus ritinėliu. 

-Ką tu darai? - seseriai tyliai į ausį sušnabždėjo Haris. Jam nepatiko Drako Smirdžiaus elgesys, todėl atsisakė paspausti ranką berniukui, kuris net pirmąją dieną mokykloje sugebėjo pažeminti Hario draugą. 

-Bandau susirasti draugų arba bent jau pažįstamų. 

-Viskas parengta, paskui mane,- įsakė moteris ir naujieji mokiniai, kaip paklusnūs šunyčiai, nusekė ją iki didelių durų, kurios jiems priartėjus, pačios plačiai atsivėrė. 

-Nuostabu, -Amelija tyliai  ištarė, pamačiusi vidų. Galvoje padarė spėjimą, kad tai pagrindinė mokyklos salė. Joje stovėjo keturi ilgi stalai, aplink kuriuos sėdėjo mokiniai. Virš jų kabėjo vėliavos, kurios mergaitės nuomone rodė koledžus, apie kurios užsiminė moteris, žingsniuojanti priekyje jų. Priešais keturis stalus buvo pakyla, o ant jos dar vienas stalas, už kurio išvydo mokytojus. Ar burtininkai juos vadina kaip nors kitaip? Poter buvo pakerėta patalpos grožio . Ant pakylos taip pat stovėjo taburetė ir sena, apiplyšusi kepurė. 

-Sustokite čia, - parodė ragana. Salėje buvo tylu. Kiekvienas mokinys stebėjo pirmakurius. - O dabar, prieš ceremoniją, profesorius Dumbldoras tars kelis žodžius,- profesorius. Amelija pakartojo mintyse. Galbūt taip teks vadinti ir mokytojus? Atsistojo vyras su ilga, balta barzda ir siaurais akinukais ant nosies. Jo plaukų spalva derėjo prie barzdos ir jie buvo ilgi. 

-Naujų metų pradžios proga norėčiau kai ką pasakyti. Pirmokai, įsidėmėkite, visiems mokiniams griežtai draudžiama eiti į Uždraustąjį mišką. Be to, mūsų ūkvedys ponas Filčas prašė priminti, jog negalima vaikščioti ketvirto aukšto koridoriumi dešinėje. Kas ten lįs, mirs labai skausminga mirtimi. Ačiū, - skausminga mirtis? Kas čia per mokykla? Įvairūs klausimai sukosi Amelijos galvoje. 

-Kai pašauksiu pavardę, išeikite į priekį. Paskirstymo kepurę uždėsiu jums ant galvos ir ji praneš, kur jus paskyrė,- išvyniojo popieriaus ritinėlį, o tada į laisvą ranką paėmė kepurę. Pirmoji sąraše buvo Hermiona. Ji užlipo ant pakylos, o netrukus kepurė sušuko "Grifų Gūžta!". Vienas iš stalų pradėjo ploti, o mergaitė su plačia šypsena nuskubėjo prie jai reikiamo stalo. Draką pakvietė antru numeriu. Paskirstymo kepurė net neprisilietė prie jo galvos ir garsiai sušuko "Klastūnynas!". Raudonplaukis berniukas tyliai bandė paaiškinti tiek Amelijai, tiek jos dvyniui, jog Klastūnynas nėra geras koledžas ir ten mokėsi visi piktieji burtininkai. Bet tiesą sakant, raudonplaukė nelabai klausėsi. o tik stebėjo paskirstymą. Haris išleido tylią skausmo dejonę ir sesuo pažiūrėjo į savo brolį. 

-Hari, kas tau? - Ronis paklausė pirmiau už ją. Berniukas trynėsi savo žaibo formos randą ir į kažką labai įdėmiai žiūrėjo. 

-Nieko. 

Ronaldą paskyrė į Grifų Gūžtą. Harį taip pat. Ir štai atėjo Amelijos eilė. Išgirdusi savo vardą ir pavardę, užlipo ant pakylos ir atsisėdo ant taburetės. Savo žaliomis akimis stebėjo visus mokinius, nes šie įdėmiai žiūrėjo į ją ir laukė senos kepurės nuosprendžio. Ragana uždėjo ją ant raudongalvės. 

-Taip, taip, - prakalbo kepurė. - Turi protą, kuris tiktų Varno nagui, turi drąsą, kurios dėka priklausytum Grifų Gūžtai, bet ten tu netiktum. Netiktum. Hmm... Matau, kad nebandysi manęs priversti tavęs nepaskirti į nenorimą koledžą, kaip tavo brolis. Hmm, - nutilo. Minutę ar dvi stojo visiška tyla. - Žinau, kur tau bus pati geriausia vieta. Ten pravers ir tavo protas, ir drąsa, ir ambicija. Ten rasi ir tikrų draugų. Klastūnynas! - garsiai sušuko ir kai kepurė buvo nuimta nuo mergaitės galvos, ji iškelta galva nužingsniavo prie savojo koledžo stalo, nekreipdama dėmesio į tai, jog kilo šnabždesiai tarp mokinių. Viskas dėl to, jog vienas Poterių palikuonis buvo paskirtas į Grifų Gūžtą, o kitas - į Klastūnyną.  

Lauksiu jūsų nuomonių!