ALONE

Paslaptys

Išlydėjome tėvus su šypsena. Kai tik užsidarė duris aš nubėgau į savo kambarį . Taigi mano planas buvo toks : Išeiti iš namų nepastebėtai.
Pasėdėjau prie kompiuterio ir nusprendžiau , kad jau laikas rengtis . Užsidėjau viena batą , kai dėjausi kita batą vos nenukritau . Nusijuokiau iš savo nerangumo . Pažiūrėjau į laikrodi , tėvai kaip jau kelios valandos išvykę . Apsirengiau švarkelį ir bandžiau tyliai išsėlinti iš namų . Kai jau buvau pasiekusi savo tikslą t.y. duris , man kelia pastojo Liam .
- Kur susiruošei? – paklausė jis pažiūrėjęs į laikrodį .
Taip jau buvo po 21 val .
- Susitikti su Niall , o dabar pasitrauk nuo durų . – ištariau aš ir bandžiau jį patraukti nuo durų , bet jis stovėjo kaip medis ir nesitraukė iš vietos .
- Nejaugi pamiršai taisykles ar manai kad tau jos negalioja? – paklausė jis be jokiu emocijų .
- Tai tau jos niekada negalioja . – ištariau piktai ir nuėjau į savo kambarį .
Griuvau į lovą ir žiūrėjau į lubas . Jis juk neturi teisės man aiškinti , jis net nėra tikras mano brolis . Išsitraukiau mobilųjį telefoną ir paskambinau Niall.
- Klausau . – ištarė jis .
- Negalėsiu atvykti , mane namuose laiko Liam . – ištariau liūdnu balsu .
- Gaila , gal tau pavyks išeit dar? Juk jis neturi teisės tavęs laikyti namuose.
- Gerai , iki, einu kažką daryti . – pasakiau ir padėjau ragelį .
Išėjau iš kambario , juk verta pabandyti ištrūkti iš namų dar viena karta . Išgirdau žingsnius , greitai įėjau į pirmą pasitaikiusi kambarį . Apsidairiau aplink , aš buvau tėčio kabinete . Nuėjau ir įsitaisiau į krėslą . Prasėdėjau apie 5 min. nieko neveikdama .
Iš nuobodulio atidariau viena stalčių , jame buvo prikrauta krūva dokumentų . Kita stalčių atidariusi radau tai ko nesitikėjau , jame gulėjo pistoletas . Paėmiau pistoletą į rankas drebančiomis rankomis . Ką pas mano tėvą veikia pistoletas ?
- Liam!!! – sušukau aš .
Po kelių minučių kabinete pasirodė Liam.
- Ko nori? – paklausė jis ir jo žvilgsnis nukrypo į pistoletą .
- Iš kur pas Sema pistoletas? – paklausiau aš .
- Iš kur tu jį gavai? Padėk į vietą , nejaugi pradėjai knistis po tėvo daiktus? – kalbėjo jis suirzęs .
Jis priėjo prie manęs ir iš mano rankų išplėšė pistoletą . Paėmiau į rankas krūva dokumentų, gulėjusiu ant stalo . Pradėjau juos sklaidyti lyg kažko ieškodama . Liam iš mano rankų išplėšė dokumentus ir padėjo juos į vietą , pistoletas taip pat atsidūrė kur buvo .
- Eime iš čia . – ištarė jis .
- Ne , aš turiu išsiaiškinti kam jam pistoletas. – vos nerėkiau .
- Eini savomis kojomis iš čia arba aš tave išnešiu . – kalbėjo jis griežtai .
- Ką tu žinai apie mūsų tėvą ? – paklausiau piktai .
- Viską , tad dabar dink iš čia ir aš jam nepasakysiu , kad knisaisi po jo daiktus .
Išėjau iš kabineto , tik dėl to kad nenorėjau kad tėvas apie tai ką nors žinotu .Aš tikrai sužinosiu iš kur pas jį pistoletas. Jei Liam žino apie mūsų tėvą , tai kodėl aš nieko nežinau? Kas jis per žmogus , ar jis žudikas? NE mano tėvas negali būti žudikas , juk jis toks geras mums .
Vaikščiojau po kambarį , negalėjau nusėdėti vietoje , kai mano galvoje sukosi tiek daug neatsakytu klausimų . Neturėjau kam paskambinti ir išsipasakoti , vienintelis žmogus kuriuo pasitikėjau buvo Niall, bet ir tai jis greitai išvyks į namo . Atsidariau langą ir pažvelgiau pro jį , nėra čia taip jau aukštai , tikrai sugebėsiu iššokti . Užlipau ant palangės , sukaupiau visas jėgas ir šokau .
Kritau ant žemės skaudžiai , nusibrozdinau kelį ir ranka . Atsistojau ir pradėjau žingsniuoti kuo toliau nuo namo , nenorėjau kad šia akimirka mane pastebėtu Liam . Išsitraukiau mobilųjį telefoną ir bandžiau prisiskambinti Niall , bet jis nekėlė telefono ragelio . Nenumaniau kur jis dabar yra , bet namo grįžti nenoriu . Vaikščiojau gatvėmis , vis praeidama pro gatvėje miegančius valkatas . Eidama atsitrenkiau į man matytą mergina .
- Atsiprašau . – tariau .
-Nieko tokio, tu ta mergina iš mūsų mokyklos, Liam sesuo? – paklausė manęs .
- Deja bet taip aš to šikniaus sesuo .
Ji nusijuokė .
- Aš Džesika . – prisistatė ji
- Savana .
- Ką veiki čia naktį? Čia nesaugi vieta . – ištarė ji ir apsidairė .
- Vaikštinėju . – atsakiau su šypsena .
Jos telefonas suskambo ir ji atsiprašomai šyptelėjo .
- Klausau . – ištarė ji .
Kelias minutes ji klausėsi kažkieno balso , akimirka ji pažvelgė į manę .
- Ne Savanos nemačiau , jei ja pamatysiu partemsiu namo , kaip sakei . – ištarė ji ir padėjo ragelį.
- Manęs jau ieško Liam? – paklausiau aš , nors ir taip žinojau atsakymą .
- Taip . – liūdnai šyptelėjo ji . – jei nenori grįžti namo , galime eiti pas mane .
- Būtu neblogai .
- Eime aš gyvenu netoliese . – nusišypsojo ji .
Po valandos praleistos jos namuose , viską jai papasakojau . Nežinau kodėl , bet jaučiau , kad galiu ja pasitikėti. Aš neturiu nei vienos draugės, tad nors ji ir Liam draugė norėčiau būti ir jos draugė. Namuose jaučiuosi per daug niūriai, namų darbai mano vienatvės tikrai neužpildo.
- Nežinau ar turėčiau tau tai sakyti , bet saugokis Liam . – ištarė ji .
- Kodėl? – paklausiau sutrikusi .
- Jis mums lyg mafijos bosas , dabar tavęs visi ieško , vien dėl to kad jis liepė .
Kažkas pradėjo trankyti duris , mačiau Džesikos veide išgąsti .
- Kažkas mus pastebėjo. – ištarė ji tyliai .
Nubėgau į virtuve ir paėmiau peilį , jaučiau kad už durų yra Liam . Džesika pažiūrėjo į manę sutrikusiu žvilgsniu . Nejaugi jis taip greitai mane rado?
- Atidaryk duris . – ištariau tyliai .
Ji nuėjo prie durų ir jas atidarė .
- Kas nutiko? – girdėjau kaip ji klausia jų .
- Įleisk mus vidun , žinau kad ja slepi ! - suriko Liam .
Netrukus į kambarį įėjo keli vaikinai ir Liam. Liam žiūrėjo į mane nustebęs ir piktas.
- Kur po galais naktimis šlaistaisi? – paklausė jis piktai .
Nieko jam neatsakiau tiesiog atstačiau peilį į jį .
- Nesiartink prie manęs. - norėjau ištarti tvirtai , bet mano balsas drebėjo .
Jie visi trys nusijuokė , nė neįsivaizduoju kur dabar Džesika . Liam priėjo prie pat manęs , jo akyse nemačiau baimės . Nejaugi jis manęs visai nebijo , juk laikau rankoje peilį.
- Nagi suvaryk šio peilio ašmenis į mane, jei jau tokia drąsi. . – kalbėjo Liam šaltai .
Mano rankos drebėjo .
- Tu esi beviltiška . – tarė jis tai ir išmušė ir mano rankų peilį .
- Eik velniop! – surėkiau aš iš nevilties .
- Eime namo .
- Ne . – ištariau aš tvirtai .
Jis griebė man už rankos ir jau norėjo tempti namo , bet aš jam trenkiau per jo dailu veideli . Jis nesitikėjo to iš manęs , na iš tiesu aš ir to nesitikėjau iš savęs . Jis atleido mano ranka , už jo stovintis vaikinai stebėjo visa šį spektakli .
- Parvežkit ja namo , jei priešinsis nušaukit . Supratote mane? – kalbėjo jis tiems vaikinams .
Mano akyse atsispindėjo baime , nejaugi jis kalba rimtai?