ALONE

Lauksiu tavęs

Pirmas vaizdas kurį matau , tai kaip Zayn laiko Liam prirėmęs prie sienos. Ore tvyrojo pyktis , bei baimė, ta baimė buvo mano. Jaudinausi dėl vaikinų , nenorėjau , kad jie tiesiog imtu čia ir susimuštu. Nors sunku tai pripažinti man jie tikrai rūpi. Mes tokie jauni ir spėjome patirti tiek daug, per trumpa laika mes netekome daug daugiau nei tikėjomės , galbūt mes per greitai gyvename?
Kojos pačios linksta matant šį vaizdą, negaliu leisti jiems toliau kovoti vienam su kitu.
- Užteks. – ištariau galbūt kiek per tyliai, bet žinau , kad jie išgirstu.
Jie atsisuko ir žvelgė į mane , jie laukė kol toliau kažką pasakysiu, tad greitai priėmiau sprendimą.
- Palikite mane viena. – kalbėjau palūžusiu balsu.
Markas palinksėjo galva , o Liam liko stovėti kaip stovėjęs.
- Liam tau tai taip pat galioja. – sumurmėjau.
Liam po šių žodžiu išlėkė iš kambario užtrenkdamas duris, Zayn į pažvelgė mane tokiu nuostabiu žvilgsniu, jis taip žvelgdavo ankščiau į mane. Galiausiai jis išėjo iš kabineto ir uždarė duris.
Atsisėdau ant krėslo, ir prisidėjau pirštus prie smilkinio, nuo viso šito man pradėjo skaudėti galva. Galbūt būtu geriau viską palikti? Nebe būtu jokio skausmo, jokių dramų mano gyvenime. Galbūt tas jausmas kai viską paleidi būna fantastiškas , juk gali gyventi be rūpesčių.
Kažkada buvau rami mergina , jei galima taip sakyti džiaugiausi gyvenimu, galbūt tada man viskas atrodė pragaras, bet palyginus praeitį su dabartimi , praeitis buvo tūkstančiu kartu geriau.
Stengiuos įsiklausyti į savo širdį , gal ji man pasakys ką daryti? Bet ji kaip visada tyli, širdies netekau jau senai , po paskutinio nužudymo.
Pakilau nuo krėslo ir priėjau prie lango, taip norėjosi išeiti ir įkvėpti gryno oro , bet negaliu , jie pagalvos , kad bėgu.
Kartais mus gyvenimas atveda į aklaviete , tada nebežinai ką daryti, visus skaudini ir skaudini pats save. Noriu išeiti iš šios aklavietės , tada turiu stengtis judėti į priekį ir tai privalau daryti dabar. Priėjau prie durų ir jas pravėriau, čia sėdėjo Harry , Zayn bei Liam, jie visi tylėjo.
- Zayn užeik . – vis dar kalbėjau tyliai.
Zayn pakilo nuo kėdės ir užėjo į kabinetą , užtrenkiau duris ir atsisukau į Zayn, visa drąsa išgaravo ir visi kaupti žodžiai dingo. Jis žvelgė į mane ir laukė kol ką nors pasakysiu , papuoliau į labai nepatogia padėti.
- Aš tavęs nesuprantu.- pradėjau kalbėti.
Jis susiraukė taip lyg nesuprasdamas ką aš čia šneku, dar karta pažvelgiau į jį ir atsidusau.
- Tai tu mane gini , tai skriaudi , bei nori nužudyti. – paaiškinau jam.
- Atleisk aš . . – jis nežinojo ką pasakyti .
- Paaiškink man, aš tavęs tikrai nesuprantu. – atsirėmiau į sieną ir žvelgiau į jį , mūsų žvilgsniams susitikus jis nusuko akis.
- Tiesiog aš per daug impulsyvus , nebūčiau išdrįsęs tave nužudyti. – pasikasė jis pakauši.
- Kodėl per tuos metus su manimi elgeisi kaip su šiukšle? – neištvėriau aš ir išsireiškiau.
- Atleisk elgiausi netinkamai. – jis kalbėjo tikrai nuoširdžiai.
- Nežinau ar galėčiau tau atleisti . – ištariau tyliai, lyg kalbėčiau labiau sau.
Zayn priėjo prie manęs ir švelniai suėmė man už veido. Jis žvelgė man į akis .
- Noriu , kad patikėtum , kad kalbu labai nuoširdžiai. Buvau idiotas, kad skaudinau tave. – bekalbant jam mūsų kaktos susilietė.
- Tu tikrai rūpi. – sumurmėjo jis artėdamas prie mano lūpų.
- Nereikia. – ištariau tyliai.
- Aš tave myliu . – kalbėjo jis man į lūpas.
Dabar patyriau šoka , po šių žodžių pasijaučiau nejaukiai , nejaugi jis kalba rimtai? Aš jam negaliu atsakyti tuo pačiu , tik ne po patirtu kančių. Jis pabučiavo mane taip švelniai , tą akimirka pasijaučiau mylima.
Zayn atsitraukė nuo manęs ir neatitraukė savo akių nuo manęs. Ir ką man dabar daryti?
- Žinau , kad negali atleisti man dabar , bet aš lauksiu atleidimo tiek kiek reikės. – kalbėjo jis rimtai.
- Zayn neskaudink savęs. – kalbėjau susikrimtusi.
- Aš turiu kantrybės laukti . Aš nenoriu kad liktum su Liam , jis nebe toks kokį jį pažinojau. – regis aš jam rimtai rūpiu.
- Viskas bus gerai. – net pati nepatikėjau savo žodžiais.
- Aš noriu , kad žinotum , kad jei kas nutiks visada skambink man. Negaliu čia ilgiau pasilikti , bet tu ,bet kada galėsi sugrįžti.
- Gerai. – ištariau nuleidusi galva.
Aš abejojau, kad kada nors grįšiu pas jį , bet niekada nesakyk niekada. Nežinia kas bus po savaitės, aš net nežinau kokie mūsų santykiai bus su Liam.
- Aš lauksiu tavęs. – ištarė jis man šiuos paskutinius žodžius, jis nelaukė mano atsakymo , jis tiesiog apsisuko ir išėjo.
Suklupau ant žemės, niekada dar nejaučiau savyje tokio jausmo, kad esu gerbiama ir mylima. Ką tik jaučiau viduje pilna jausmu, galbūt net gi norėjau sustabdyti Zayn ir nepaleisti , bet negaliu leisti laimėti jausmams, tik ne po kančių.
Mano veidu nuriedėjo ašara , Dieve kas man yra? Aš turėčiau Zayn nekęsti. Šiuo metu nebe žinau ką daryti . Pakilau nuo žemės ir nusivaliau ašaras. Turiu vykti namo, nebe noriu šiam užkampi pasilikti daugiau nei minutės. Išėjau pro duris ir Harry pakilo nuo kėdės, regis jam čia buvo nuobodu.
- Važiuojam namo. – ištariau užkimusiu balsu.
- Tu ką verkei? – paklausė nepatenkintas Harry.
Po šių žodžių sėdėjusio Liam galva pakilo ir pažvelgė į mano veidą, nejaugi taip matosi , kad verkiau?
- Ar Zayn tau ką nors padarė? – neatstojo Garbanius.
- Papasakosiu vėliau , važiuojam namo. – sumurmėjau.