ALONE

Harry

Nežinau kodėl pasitikiu šiuo vaikinu ,aš net jo vardo nežinau. Jis galima sakyti vos manęs neišnešė iš palatos tam, kad greičiau eičiau. Dabar sėdžiu jo automobilyje ir net nežinau kur mes važiuojame. Bandžiau jo klausti kas jis toks , bet jis tylėjo. 

- Kaip aš galiu tavimi pasitikėti jei net nekalbi su manimi. – ištariau žvelgdama pro langą.

- Tiesiog pasitikėk. – prabilo jis.

- O pagaliau kažkas nusiteikė prabilti. – ištariau su sarkazmu.

Jis man nieko neatsakė , tikriausiai vėl tylės. Man skaudėjo visa kūną, bei pradėjo skaudėti galvą, nejaugi negaliu nė kiek pailsėti nuo problemų? Mane jis pradėjo nervinti , mes kaip 2 valandos keliaujame į nežinią. Kur jis mane gabena ir pas ką ? Tai išliks paslaptis. Šis vaikinas simpatiškas , bet jis manęs nedomina.

- Zayn norėjo tave nužudyti, jis būtu atėjęs naktį. – prakalbo jis.

- Bet jis man sakė kad aš galiu išvykti. – ištariau aš.

- Jis norėjo įgauti tavo pasitikėjimą. 

- O Dieve! Kaip aš galėjau patikėti juo? Jis niekada nepasikeis! – vos nešaukiau aš.

Aš pasijaučiau sutrypta, Zayn būtu gavęs to ko norėjo , mano mirties. Nejaugi jis taip nori man atkeršyti už vaiko mirti? Dabar jau pradedu galvoti , kad jei vaikas būtu gimęs , Zayn jį iš manęs atimtu.

- Gal gali pasakyti kur važiuojame? – paklausiau ramesniu balsu.

- Vykstame į saugia vieta. – ištarė jis žvelgdamas į kelią.

Jis ir vėl su savo paslaptimis, nejaugi jam taip sunku pasakyti kur mes vykstame? Mane ši kelionė labai išvargino, juolab kad aš ką tik po avarijos. Man dar labiau įsiskaudėjo galva ir aš velniškai užsimaniau miego. Nejaugi aš negaliu gauti taip norimo gyvenimo? 

- Kuo tu vardu? – paklausiau jo nuvydama visas blogas mintis tolyn.

- Daug žinosi greit pasensi. – nusišypsojo jis. Pagaliau pamačiau jo šypsena, tai man pakėlė nuotaika.

- Aš jau ir taip sena. – nusišypsojau taip pat.

- Aš Harry. – nenustojo jis šypsotis. 

- Bent jau žinosiu tavo vardą. – vėl kalbėjau su sarkazmu.

- Tiesiog pasitikėk manimi, su manimi būsi saugi. – jau šįkart be šypsenos ištarė jis, jo tonas buvo labai rimtas.

Jo žodžiai privertė mane patikėti juo. Nežinau kas tą pasitikėjimą suteikia, bet jis moka įtikinti.

Per visa šį laika aš supratau , kad daugelis naudojosi manimi. Galbūt Semas mane mylėjo kaip tikra savo dukra? Dabar jo to negaliu paklausti , jis jau senai pragare. Jei Liam taip pat elgsis kaip jo tėvas tai jis irgi greitai atsidurs pragare. Galbūt Dievas manęs pasigailės ir atvers man vartus į roju? Juk galiu tikėtis ramybės bent jau danguje po tiek daug skausmo. 

Pagaliau automobilis sustojo. Išlipau iš automobilio, man truputėli svaigo galva, apsidairiau aplinkui , čia buvo Dievo užmiršta vieta , ir kai kalbu apie užmiršta vieta aš nemeluoju, nes čia viskas apleista. 

- Nejaugi tu čia gyveni? – pakėliau viena antaki.

- Ne, bet čia saugu. – nusišypsojo jis.

Regis jis laiko mane pasikėlusia mergina kuri nėra mačiusi vargo ir jai čia būti bus sunku, bet jis klysta. Svyruodama paėjau kelis žingsnius , Harry pribėgo prie manęs ir apglėbė mane per liemenį. 

- Ačiū . – ištariau sunkiai , nes man liejosi vaizdas.

- Tau reikia pailsėti. – sumurmėjo jis, lydėdamas mane į namą. 

Jis pravėrė girgždančias duris, kai įėjome į namus , pamačiau kad čia pilna dulkių. Harry nuvedė mane iki sofos ir paguldė ant jos. 

- Kieno tai namas? – paklausiau apsižvalgius. 

- Tai mano tėvų namas. 

- Kur jie dabar? – paklausiau nepagalvojus.

- Jie mirę. – ištarė jis nuleidęs galva , regis jis jų ilgisi.

Gulėdama žvelgiau į lubas, nenorėjau jam nieko pasakyti kas jį dar labiau įskaudins. Netrukus išgirdau artėjančius žingsnius , tai buvo ne Harry žingsniai nes jis sėdėjo visai šalia manęs.

- Kas čia ateina? – paklausiau Harry.