ALONE

Įprasta diena

Saulės spinduliai nutvieskė mano veidą , taip priversdami mane pabusti. Pramerkiau iš lėto akis ir pažvelgiau į kitą lovos puse , kurioje nebebuvo Harry. Atsisėdau ir pasirąžiau , ant stalelio pastebėjau rože su rašteliu. 
„Atleisk , kad tokį gražu rytą turėjau palikti tave viena. Bet darbas nelaukia. Mieloji susitiksime vakare , apsirenk ką nors gražaus. 
Harry‘‘ 
Nusišypsojau ir padėjau raštelį atgal , taip paimdama su laisva ranka rože. Išlipau iš lovos , ir nuėjau pamerkti rože. 
Harry man padėjo užmiršti , tai kas įvyko vakar. Dabar praeitis atrodė lyg blogas košmaras. Kaip gera nematyti , negirdėti , neklausyti Liam, kai jo nėra galiu jaustis laisva. Kiti pasakytu , kad per daug vertinu laisve , bet kas jos nevertintu kai jos būtu neturėję daugiau nei puse savo gyvenimo? Atgavusi laisve aš galiu pasijausti normalia , bei pilnaverte. Būnant laisvai, nereikia galvoti apie kiekviena savo žingsni. Laisvė kaip narkotikas, paragavus norisi dar ir dar. 
Kažkada ateina laikas kai reikia keistis, juk niekada nebus taip , kad mes viską darysime tobulai. Dabar tas laikas, kai turiu laiko skaityti knygas, noriu perskaityti daug knygų. Pradėsiu klausyti repą , nes ten protingiausios mintys. 
„Nemėgstu aukso , visada buvau sidabras.“ Tobuli žodžiai apibūdinantys mane. 
Galbūt net gi pati norėčiau pradėti dainuoti , juk mano balsas nėra toks tragiškas, kurio būtu neįmanoma klausyti. Norėčiau kurti muziką, kuri perteiktu visus mano jausmus , tai būtu muzika , kuri perteiktu mano gyvenimą. 
Mano mintys vėl grįžo prie Liam, jaučiu , kad aš jam reikalingą. Bet galbūt mano jausmai buvo jam klaidingi , galbūt jis tik žaidė su mano jausmais? Galbūt viskas buvo melas, tikriausiai aš jam niekada nebuvau reikalinga. Ką jis dabar veikia? Mane velniškai traukia atgal , norėčiau tik žvilgtelėti į Liam ir grįžti pas Harry. Bet aš negaliu ten grįžti , nes žinau , kad galiu nebesugrįžti atgal. 
Atsidusau, reikia eiti ruoštis, juk Harry grįš vakare, o aš net suknelės dar neturiu. Greitai užlipau laiptais ir įėjau į kambarį, iš spintos išsitraukiau paprastus džinsus, bei džemperį. Važiuosiu į parduotuvę, kad įsigyčsoi pačia gražiausią suknelę. Turėjau atliekamų pinigėlių , tad juos įsidėjusi į piniginę išėjau iš namų. Mūsų kieme stovėjo paprasta Toyota , joje nebuvo jokios prabangos , bet man jos ir nereikėjo. Įsėdau į automobilį ir iš antro karto užvedžiau automobilį. 
Išriedėjau iš kiemo ir važiavau į artimiausią parduotuve, noriu atrodyti ypatingai. Važiuodama mačiau laimingus žmones, juk oras šiandien nuostabus. Pravažiuodama parką , mačiau žaidžiančius vaikus, jų veiduose buvo plati šypseną. O šių vaikų mamos sėdėjo ant suoliukų ir šnekučiavosi. Senoliai lesino balandžius. Štai kaip atrodo laimingi žmonės. 
Įsukau į parduotuvės stovėjimo aikštele. Išlipau iš automobilio ,taip užkliudydama kažkokį vaikiną , jis man atsiprašomai šyptelėjo, nusišypsojau jam atgal ir įžengiau į parduotuvę. Nuėjau į pirmą pasitaikiusia parduotuve ir ten radau krūva suknelių. 
- Sveiki ar kuo galėčiau padėti? – paklausė manęs parduotuvės konsultantė. 
- Taip, norėčiau trumpos raudonos suknelės, kuri būtu ne per daug seksuali , bet nebūtu ir per daug padori. – nusijuokiau iš savo paaiškinimo. 
- Tai ieškote kažko per viduriuką? – nusišypsojo ji. 
- Taip.
- Eime, parodysiu jums keletą modelių. 
Nusekiau paskui ją, jį parodė nuostabia raudoną suknelę, bet ji buvo per daug seksuali.
- Ne ši netinka. – purčiau galva. 
Mano manymu buvau per jauna dėvėti per daug atvira suknele. O kai kalbu , kad ji per daug atvira tai sakau tiesą. Galiausiai konsultantė man ištraukė suknele , tokia kokios būtent norėjau. 
- Ši suknelė nuostabi. – nusišypsojau. 
- Eikite pasimatuoti. 
Paėmiau suknelę ir nuėjau į persirengimo kabiną. Nusimečiau rūbus ir apsivilkau suknelę, ji ant manęs atrodė tobulai. Ji buvo beveik iki kelių , taipogi ji atidengė šiek tiek krūtinės. Atidengiau užuolaidėle , norėdama pasirodyti konsultantei. 
- Jums labai tinka, manau turėtumėte imti šia. – nusišypsojo ji.
Palinksėjau galva ir uždariau kabina, persirengiau savais rūbais. Regis šiandiena man sekasi , greitai radau suknele. 
Taigi kasoje atsiskaičiau su pardavėja ir jau laiminga žingsniuoju iš parduotuvės. Priėjau prie automobilio ir atidariusi bagažine įmečiau suknelę. Dar kartelį įkvėpiau gryno oro ir įsėdau į automobilį. Pabandžiau užvesti automobilį , bet šis automobilis niekada iš pirmo karto neužsiveda. Pabandžiau užvesti dar karta ir dar karta. Velnias , kur dingo mano sėkminga diena? Išlipau iš automobilio ir žvelgiau į jį , ką man dabar daryti? Atsidariau automobilio kapota ir žvelgiau į visą šį vidų , kurio visiškai nesuvokiu. Apsižvalgiau aplinkui, galbūt man kas nors padės? Pro mane praėjo trys žmonės , kuriems regis nelabai buvo įdomi mano bėda. 
Prastovėjau 10 minučių ir pamačiau tapati jauną vaikiną , su kuriuo susidūriau šiandien. Jis priėjo prie manęs.
- Bėdos su automobiliu? – paklausė jis su šypsena. 
Padėkojau mintyse Dievui, pagaliau kažkas man padės. 
- Taip, jis neužsiveda. – pasiskundžiau. 
- Nieko tuoj sutvarkysiu. 
Jis atsiraitojo rankoves ir pradėjo ten kažką daryti. Stovėjau ir žiopsojau. Netrukus jis pabaigęs atsisuko į mane.
- Užvesk. – tarė jis.
Atsisėdau prie vairo ir pabandžiau užvesti automobili , ir jis užsivedė IŠ PIRMO KARTO!!!! Laiminga išlipau iš automobilio ir apsikabinau šį nepažystama vaikiną, buvau be galo laiminga. 
- Ačiū! – sušukau. 
- Nėra už ką , tai gal numerį gali palikti? – paklausė jis ir pasikasė pakaušį. 
- Atleisk ,bet turiu vaikina. – atsiprašomai šyptelėjau ir įšokau į automobilį.
Naujų pažinčių neieškau ir daugiau nebe ieškosiu.