ALONE

Pabėgimas

Žvelgiau į moters siluetą tamsoje , man Harry taip ir neatsakė kas čia. Ši moteris buvo vidutinio amžiaus ir labai graži.

- Labas. – ištarė ji priartėdama prie manęs.

- Kas jūs? – paklausiau.

- Tavo mama. – atsakė ji su šypsena.

Žvelgiau į ją nesuprasdama ar ji juokauja ar sako tiesa. Pažvelgiau į Harry klausiamu žvilgsniu.

- Ji tavo motina ir ji nemirė. – prakalbo Harry.

- Tai neįmanoma. – ištariau tyliai.

- Aš dirbu tavo motinai, mano pareiga buvo atgabenti tave saugiai. – ištarė jis.

- Harry turi mane vežti pas Liam, tik ten aš būsiu saugi. – vos nepuoliau į paniką , man visko jau per daug.

- Tu privalai likti čia , pas Liam tau negalima , jie žudikai. – ištarė valdingai mano motina.

- Patylėk. – sumurmėjau aš, man dar labiau įsiskaudėjo galva. 

Ji žvelgė į mane sutrikusi , sumišima taip pat mačiau ir Harry akyse. Jeigu ši moteris mano kad man dabar svarbus jos atsiradimas ir ji staiga taps mano motina, ji klysta. Man dabar svarbi tik mano gyvybė , noriu pamatyti Liam ir kuo greičiau. Pabandžiau atsikelti nuo lovos, bet aš susvyravau ir vos nenukritau , Harry mane sugavo, jo mėlynos akys žvelgė į mane su nerimu. 

- Kas jai yra? – paklausė motina šaltai.

- Ji ką tik neteko vaiko, man reikėjo ja nedelsiant paimti iš ligoninės. – sumurmėjo Harry. 

- Paguldyk ja ant sofos, jai negalima vaikščioti, greit grįšiu. – kalbėjo ji žvelgdama į jį.

Harry mane paguldė, norėjau atsisėsti , bet jis man neleido. Jis apklojo mane senu pledu ir atsisėdo šalia, jis buvo susimąstęs. 

- Prašau išvežk mane iš čia. – ištariau tyliai, nes baiminausi kad ši moteris kažkur šiame name ir gali klausytis mūsų pokalbio.

- Bet ji tavo mama , maniau norėsi čia pasilikti. – kalbėdamas jis nubraukė plaukų sruoga nuo mano veido.

- Šiuo metu man nerūpi jos atsiradimas, aš netikiu kad ji mano mama, aš nejaučiu jai nieko. Noriu pas Liam. – bandžiau jam viską paaiškinti.

- Negaliu tavęs iš čia išvežti. 

- Maldauju , ji tikrai ne mano mama ir čia kažkas ne taip. Važiuokim iš čia kol ne vėlu. – maldavau.

- Ji tavo mama, o man ji yra mano šefė. 

- Ji ne mano mama, aš jaučiu kad ji ne mano mama. – stengiaus tvardyti ašaras, jis turi mane iš čia išvežti. 

- Atleisk bet negaliu tau paklusti. – ištarė jis atsitraukdamas nuo manęs.

- Tada aš pati išeisiu. – ištariau tvirtai.

Atsisėdau ir bandžiau atsikelti eilinį karta nuo sofos, man sunkiai sekėsi, bet atsistojau tvirtai. Truputėli svaigo galva. Paėjau pora netvirtu žingsniu.

- Man įdomu kaip tu grįši pas Liam į visai kita šalį? – nusijuokė Harry.

- Tu net neįsivaizduoji ką aš sugebu. - nusišypsojau jam.

Priėjau lauko duris, manęs vis dar nebandė sulaikyti Harry, įdomu ką jis planuoja. Atidariau duris ir išėjau į lauką. Lauke radau ta patį automobilį , su kuriuo atvažiavom čia. Automobilis buvo užrakintas, tad susiradau didesnį akmenį ir jau ruošiausi jį mesti į langą. 

- Mesk akmenį ant žemės.- išgirdau visai šalia savęs Harry balsą. 

Numečiau akmenį ant žemės ir su dirbtine šypsena atsisukau į jį.

- Sakiau ,kad tu nežinai ką aš sugebu ir regis tu persigalvojai dėl laikymo mane čia.

- Tu teisi kažkas čia ne taip. – ištarė jis rakindamas automobilio dureles . – Lipk į automobilį. 

Įlipau į automobilį visiškai patenkinta savimi, nors ir kaip prastai jaučiausi žinojau kad dabar aš tikrai esu saugi. 

- Kur važiuosime? – paklausė jis.

- Pirmiausia vykime kuo toliau iš čia, vėliau susisieksiu su Liam. – ištariau žvelgdama pro langą, mes greitai tolome nuo to namelio.

Harry susikaupęs žiūrėjo į kelią , manau jį neramino mintis , kad jis nepakluso tariamai mano mamai. Dabar Harry dirbs man, man jo reikės kai grįšiu į savo senąjį miestą.