ALONE

Prisiminimai

Stoviu buvusiame mano tėvo kabinete, dabar šis kabinetas yra Liam. Liam atsisėdo į savo krėslą ir išsitraukė cigarečių pakelį. 
- Nuo kada tu tiek daug rūkai? – paklausiau prisėsdama ant odinės sofos , kabineto kampe.
- O ką mažute tau tai nepatinka? Nori, kad mesčiau? – kalbėjo jis su šypsena. 
Nieko jam neatsakiau , tiesiog laukiau kol jis prisidegs ta nelemta cigarete. Galiausiai visas kambarys pradėjo dvokti rūkalais. Sėdėjau ir stengiaus tvardyti visas savo veido mimikas kurias norėčiau išreikšti. 
-Taigi eikime tiesiai prie reikalo. – ištariau nužvelgusi visa kabinetą.
- Ir koks tas reikalas? – paklausė jis žvelgdamas tiesiai man į akis.
- Puse miesto priklauso man. – ištariau rimtu tonu.
Liam pradėjo juoktis , nejaugi jam tai pasirodė juokinga?
- Jei manai, kad puse miesto priklauso tau tu labai klysti. – ištarė jis pro juoką. 
Pavarčiau dramatiškai akis , taip ir žinojau , kad jam tai pasirodys juokinga. 
- Puse miesto mano! – ištariau tai kiek garsiau nei reikėjo.
Pakilau nuo sofos ir priėjau prie pat Liam, šįkart žvelgiau į jį kitaip , žvelgiau į jį kaip į priešą nors jis toks nėra. Dabar turiu per daug priešų , mane persekioja nesveika moterys ir Zayn. 
- Miestas yra mano, prisimink ,kad buvai dingus ir man vienam reikėjo visa šita miestą valdyti. Tavęs šalia nebuvo kai laidojau mūsų tėvus , tad dabar atėjus čia iš manęs nieko nereikalauk ,nes nieko negausi. Jei tau kas nors nepatinka gali vykti iš čia. – šįkart jis kalbėjo rimtai , be jokios šypsenos.
- Bet aš noriu savo dalies. – kalbėjau kaip mažas užsispyręs vaikas.
- Tu jos NEGAUSI. 
Po šių žodžiu viskas manyje sukilo, tai buvo pyktis. Nusisukau nuo jo ir pradėjau eiti link durų.
- Jei nori tapti šio miesto šeimininke tekėk už manęs. – išgirdau jo žodžius.
Sustojau ir nieko negalėjau pasakyti ar padaryti, stovėjau be amo. Nejaugi dabar jis mane nori vesti , kai prieš akimirka mane vadino nevykėle? Išėjau iš kabineto, jis nesveikas. Tas jo visas rūkymas veikia jo smegenis. Priėjau prie savo kambario durų, mano kambaryje manęs laukia Harry. 
Įžengiau į kambarį.
- Kaip sekėsi su Liam? – paklausė jis manęs.
- Blogai, jis nesiruošia man atiduoti mano dalies. – sumurmėjau aš.
Nusprendžiau nutylėti apie Liam pasiūlymą man , nenoriu šiuo metu erzinti Harry.
- Tu vis vien atgausi savo dalį ir vėliau galėsim kartu laimingai gyventi. – nusišypsojo jis.
- Bet pirmiausia mums reikia atsikratyti Zayn su vadinamąją mano mama. – ištariau žvelgdama į sena savo nuotrauka. 
Ši nuotrauka man primena laikus , kai mes visi buvome laimingi. Tada mums netrūko nei laimės , nei pinigų. 
- Taigi mes būsime turtingi. – nusišypsojo Harry.
Nieko jam neatsakiau po šių žodžių, Aš būsiu turtinga o ne mes, norėjau jam tai pasakyti , bet šįkart nutylėsiu. Galbūt aš jam reikalinga tik dėl pinigų? Ne tai negali būti tiesa, juk aš jam iš tiesu patinku? Jis šiaip sau manęs nesaugos. Arba jam reikia tik naudos iš manęs , kaip ir visiems. 
Prisimenu tuos laikus, kai apie Liam daug ką sužinojau iš jo narės Džesikos, buvau pabėgusi trumpam iš namų kai tėvai buvo išvykę ir atsimenu kai Liam manęs ieškojo ir mane rado:
„Prisiminimai:
Kažkas pradėjo trankyti duris , mačiau Džesikos veide išgąsti . 
- Kažkas mus pastebėjo. – ištarė ji tyliai .
Nubėgau į virtuve ir paėmiau peilį , jaučiau kad už durų yra Liam . Džesika pažiūrėjo į manę sutrikusiu žvilgsniu . Nejaugi jis taip greitai mane rado? 
- Atidaryk duris . – ištariau tyliai .
Ji nuėjo prie durų ir jas atidarė .
- Kas nutiko? – girdėjau kaip ji klausia jų .
- Įleisk mus vidun , žinau kad ja slepi ! - suriko Liam .
Netrukus į kambarį įėjo keli vaikinai ir Liam. Liam žiūrėjo į mane nustebęs ir piktas. 
- Kur po galais naktimis šlaistaisi? – paklausė jis piktai . 
Nieko jam neatsakiau tiesiog atstačiau peilį į jį .
- Nesiartink prie manęs. - norėjau ištarti tvirtai , bet mano balsas drebėjo .
Jie visi trys nusijuokė , nė neįsivaizduoju kur dabar Džesika . Liam priėjo prie pat manęs , jo akyse nemačiau baimės . Nejaugi jis manęs visai nebijo , juk laikau rankoje peilį. 
- Nagi suvaryk šio peilio ašmenis į mane, jei jau tokia drąsi. . – kalbėjo Liam šaltai .
Mano rankos drebėjo .
- Tu esi beviltiška . – tarė jis tai ir išmušė ir mano rankų peilį . 
- Eik velniop! – surėkiau aš iš nevilties .
- Eime namo . 
- Ne . – ištariau aš tvirtai .
Jis griebė man už rankos ir jau norėjo tempti namo , bet aš jam trenkiau per jo dailu veideli . Jis nesitikėjo to iš manęs , na iš tiesu aš ir to nesitikėjau iš savęs . Jis atleido mano ranka , už jo stovintis vaikinai stebėjo visa šį spektakli . 
- Parvežkit ja namo , jei priešinsis nušaukit . Supratote mane? – kalbėjo jis tiems vaikinams .
“
Nuvijau prisiminimus tolyn , viskas jau praeityje ,dabar turiu būti nauja Savana. Turiu trumpam išeiti iš šių namų, noriu pabūti viena..