ALONE

Grįžimas namo

Stoviu lietuje ir laukiu kol Harry pavogs greita automobilį. Štai mes gimtajame mano mieste ir čia velniškai lyja. Niekas neatvažiavo ir mūsų nepasėmė iš oro uosto. Galiausiai prie manęs privažiavo prabangus mersedesas, atidariau dureles ir įsėdau į automobilį. 
- Tu visa permirkusi , nenoriu , kad sušlapintum mano nauja automobilį. – ištarė Harry su šypsena. 
- Galėjai greičiau surasti automobilį, tada gal būčiau kiek sausesnė. – ištariau piktai, nes man velniškai pasidarė šalta. 
Harry greitai lėkė gatvėmis , aš sėdėjau prisispaudusi prie automobilio sėdynės. Harry nurodžiau kelia į mano namus kuriuose nebuvau jau daugiau nei metus, įdomu kiek šie namai pasikeitę. 
Kai užsimerkiu vis prisimenu tuos laikus, kai Liam buvo mano blogasis brolis , kai turėjau mylinti tėvą ir nežinojau tiesos apie savo mamos mirtį. Kas būtu jei ir toliau nieko nežinočiau? Ar turėčiau ramu gyvenimą ir brolį šikniu? Dabartinis mano gyvenimas tapo tikra velniava, kiekviena karta turiu jaudintis dėl savo gyvybės. Niekas niekada manęs nepaklausė kaip iš tiesu aš laikausi. Aplinkiniai mano kad aš stipri asmenybė , bet jie nežino kas dedasi mano viduje kai lieku viena. 
Staiga automobilis sustojo nutraukdamas visas mano mintis, pažvelgiau į susimąsčiusi Harry.
- Štai čia jo namas? – paklausė jis manęs.
- Mūsų namas. – ištariau lipdama iš automobilio.
Nužvelgiau visa namą, bei kiemą. Čia nebeliko žydinčių gėlių, kurias kadaise augino mano netikra mama, dabar čia niūri vieta. Palaukiau kol Harry išlips iš automobilio , kai jis priėjo prie manęs , mes pradėjome eiti link durų. Pabeldžiau į duris ir netrukus jas atidarė mūsų senasis patarnautojas. 
- Panele Savana čia jūs? – paklausė jis pasitaisęs savo akinius. 
- Taip. – ištariau be emocijų. 
- Užeikite. – ištarė jis ir pravėrė plačiau duris. 
Su Harry įžengėme į vidų , manasis garbanius stebėjo aplinka. 
- Liam! – surikau. 
Netrukus laiptais žemyn nusileido Liam su cigarete, jo žvilgsnis buvo nustebęs, jis nesitikėjo pamatyti dar ką nors šalia manęs. 
- Tu jau čia ir ne viena. – ištarė jis išpūsdamas dūmus.
- Jis mano žmogus , jis visą šį laika saugojo mane. – ištariau praeidama pro Liam, norėjau pamatyti savo kambarį. 
Pradėjau lipti laiptais , iš paskos man lipo ir Harry. 
- Gal lipdamas laiptais gali nespoksoti į jos užpakalį ? – paklausė Liam Harrio. 
Atsisukau į Garbaniu ir vėliau pažvelgiau į Liam. Harry šypsojosi o Liam stovėjo suirzęs. Nusisukau nuo jų ir pabaigiau lipti laiptais, regis šie vaikinai nesutars tarpusavyje. Priėjau prie kambario durų ir jas nedrąsiai pravėriau , mano kambarys liko toks pats koks ir buvo.
- Nieko nekeičiau šiame kambaryje. – išgirdau Liam balsą sau už nugaros. 
Mano matematikos knygos , net nebuvo paliestos , jos gulėjo ant stalo taip kaip palikau. Priėjau prie knygų ir nubraukiau dulkes. 
- Buvai moksliuke ? – paklausė manęs Harry. 
- Ji buvo nevykėlė. – nusijuokė Liam.
Atsisukau ir nudeginau Liam savo žvilgsniu. 
- Ko žiūri į manę juk tavo vaikinas turi apie tave žinoti viską. – nusijuokė jis.
- Jis ne mano vaikinas. – sumurmėjau piktai. 
- Gal dar ir nuo jo pradėsi lauktis. – kalbėjo jis pašaipiai. 
Nejaugi jis niekada nesiliaus manęs skaudinti . Nejaugi jis nesupranta mano skausmo , aš praradau vaiką ir jam tai nė motais. Nusisukau nuo jų ir pažvelgiau pro langą, nenorėjau kad jie matytu mano ašaras. 
- Ar tau viskas gerai. – paklausė manęs Harry padėdamas savo ranka ant mano peties.
- Nesijaudink , šiuose namuose aš visada patirdavau daug skausmo per Liam. – ištariau tyliai.
- Tik jau nereikia tų melodramų . – nusijuokė Liam.
- Gal gali patylėti? – paklausė suirzęs Harry. 
- Ne , o gal nori mane užtildyti? – kalbėjo Liam taip pat suirzęs. 
Atsisukau į juos neslėpdama ašarų , man jau užtenka tų nesąmonių.
- Viskas užteks, Liam eik iš mano kambario vėliau pasikalbėsime. – ištariau nusivalydama ašara. 
- Žinoma. – ištarė Liam ir išėjo iš mano kambario.
Kiek Liam gali mane skaudinti? Užmerkiau stipriai akis lyg tai galėtu panaikinti visa skausmą. Harry mane apsikabino ir stipriai suspaudė savam glėbyje . Jis perbraukė su ranka man per plaukus. 
- Aš neleisiu jam tavęs skaudinti. – ištarė jis raminančiu balsu. 
- Ačiū tau. – sušnabždėjau . 
Jis atsitraukė nuo manęs ir pažvelgė į mano akis, žinojau kas dabar nutiks. Jis iš lėto artėjo link mano lūpų , nesipriešinau jam , galbūt būtent šia akimirka man reikėjo švelnumo. Galiausiai mūsų lūpos susilietė švelniam ir ilgam bučiniui.