Demono vaikas (V dalis)

Pirmas skyrius. Kelionės pradžia (1)

1951 metai, Balandžio 19 diena

Gęstančios dienos šviesoje, po blandžiu, sunkiais debesimis apklotu dangumi stovinti Ravena buvo įsmeigusi žvilgsnį į tolimą horizontą, kur virš didžiulio ežero draikėsi melsvas rūkas. Tirštas ir pilkas lyg dūmai, jis palengva kilo į neapsakomai liūdną ir slogų vakaro dangų. Trumpais staigiais šuorais lėkė nešdamas sąmyšį vėjas, prašvilpdamas pro šalį ilgesingoje sutemų tyloje. Mergaitė visada žavėjosi skendinčiu tamsoje horizontu, prisimindama violetinius rytus ir liepsningus vakarus, kai po erdviu blykčiojančiu dangumi plaukdavo minios žmonių. Tačiau dabar visas miestelis nyko, sloginamas bjaurios begalinės nakties, kurioje sklandė kažkas siaubingo, kol kas dar nežinomo.

Tuo metu už ežero pasigirdo kraupus naktinio paukščio riksmas ir tamsos gaubiamą Elesmero miestelį perbėgo virpulys. Raveną užplūdo nepaaiškinamas nerimas, belaukiant nepaprastai svarbaus įvykio, tačiau iš vietos ji nejudėjo. Šiandien sukako lygiai metai, kai jos tėvas ištrūko iš požemių. Lygiai metai to beprasmio laukimo, kada jis nuspręs pulti. Kiekvieną dieną tobulindama galias ji svarstė, ar tai iš tikrųjų būtina. Tai yra... ar tos treniruotės duos kažkokios naudos, kai turės susidurti su Tasdaru, juk ir taip jau seniai buvo aišku, kad niekada nebus stipresnė už jį. Ji buvo pusiau demonė, kambionas, tuo ir skyrėsi nuo grynakraujų, tų bejausmių padarų, kurie galėtų nužudyti net savo artimą, jei tai jiems būtų palanku. Antra vertus, mergaitė džiaugėsi, kad tokia nebuvo, na ir kas, jog dėl to neturėjo pilnos galios. Ravena nenorėjo jos. Jai nereikėjo galios, kad galėtų žudyti, reikėjo jos tik tam, kad gintų silpnuosius.

Pučiant stipriam vėjui oras tolydžio gūsiavo. Stingdantis tvilksmas perėjo miego ir nerimo slegiamą miestą, o nakties šešėliai, rodos, tik dar labiau sutirštėjo. Ravena apsisuko ir susigūžusi skubiai patraukė namų link. Ir taip užtruko čia per ilgai, mama tikriausiai siaubingai dėl jos nerimavo, nors žinojo, kad ji tik nuėjo prie ežero. Nuo tos dienos, kai mirė Gordonas, Arela tapo labai atsargi ir beveik niekada neišleido jos iš akių. Jos žvilgsnis visada buvo liūdnas, net tada, kai ji šypsojosi, ir mergaitei atrodė, kad ji daugiau niekada nebebus laiminga, tačiau nieko dėl to negalėjo padaryti. Ir pati jautėsi bejėgė, bent būtų žinojusi, kaip paguosti mamą, kokius žodžius ištarti, o vietoj to bandė apsimesti, kad nemato jos skausmo, kurį ji taip stengėsi paslėpti.

– Mama, jau grįžau, – uždariusi paskui save duris, Ravena neskubėdama nuėjo į virtuvę, kur Arela jau ruošė vakarienę. Pamačiusi dukterį, toji trumpai šyptelėjo ir pastatė ant stalo garuojančios kakavos puodelį.

– Gerai, iškart po vakarienės eisiu į lovą, rytoj man anksti keltis. Tu irgi turėtum numigti, juk tau į mokyklą.

Mergaitė nieko nesakydama stipriai tarp pirštų suspaudė puodelį. Viskas tekėjo joms įprasta vaga, Arela iš pat ryto ėjo į darbą, Ravena į mokyklą, o po pietų jos praleido laiką kartu, abi mokėsi geriau įvaldyti savo galias ar svečiavosi pas Liną ir Feliciją, kurios jau turėjo nuosavus namus Žemėje. Kartais jas aplankydavo Goda arba Simfonija, tačiau pastaruoju metu kažkur buvo dingęs Neptūnas. Ravena svarstė, ar jis grįžo pas savo tikruosius tėvus, galvojo, persikelti pas Febą ir paklausti, bet nenorėjo jiems trukdyti, galbūt Neptūnas buvo labai užsiėmęs ir panorėjęs pats jai viską pasakys.

– Mama? – šiek tiek nedrąsiai prakalbo mergaitė, akimirką abejodama, ar dabar tinkamas metas apie tai kalbėti. – Kiek laiko visa tai tęsis?

– Ką turi omenyje? – Arela prisėdo šalia, pastumdama dukters pusėn lėkštę su sūrio pyragu.

– Kiek dar laiko apsimesi, kad tau neskaudu dėl to, kas nutiko Gordonui?

Prieš atsakydama moteris sunkiai atsiduso, žvelgdama į valgį priešais save.