Demono vaikas (V dalis)

Antras skyrius. Nelygi kova (1)

Kai Melburnas sugrįžo į Tamsos tvirtovę, buvo jau po vidurnakčio, tačiau miegas jo visai netraukė. Eidamas per pakeliamąjį tiltą jis svarstė apie tai, ką jam pasakė Eliza. Žinoma, ji pyko dėl to, kad jis nesugebėjo pasipriešinti Tasdarui, ko daugiau galėjo tikėtis? Bet galvojo, kad bent jau supras, kodėl jis nenorėjo atiduoti jai Agnesės, o dabar jautė kaltę ją taip įskaudinęs, nes jausmai, kuriuos taip ilgai gniaužė savyje, vis dar nebuvo išblėsę. Kad ir kaip jis stengėsi įtikinti save, kad elgiasi teisingai, giliai širdyje žinojo, jog norėjo ne tik apsaugoti artimuosius, bet ir išnešti sveiką kailį. Blogiausia tai, kad tai niekada nesibaigs, jis turės tarnauti visą savo likusį gyvenimą, o ne tuos papildomus dešimt metų, kuriuos Tasdaras priverstinai jam prirašė. Nors iš tiesų Melburnas niekada neprašė jo surasti Agnesę, tai galėjo padaryti pats.

Apie tai galvodamas jis nė nepajuto, kaip perėjo koridorių ir ėmė kopti laiptais, automatiškai siekdamas savo kambario. Kadangi pavyko gauti laisvadienį, iš pat ryto planavo aplankyti savo tėvą, kuris šiuo metu vis dar gyveno Vandenų karalystėje, nors vietos jam ten nebebuvo. Taip pat ten gyveno ir Melburno sesuo. Jis neprisiminė, kada paskutinį kartą ją matė, bet prie namų slenksčio rodytis nedrįso, nes, kaip ir visi kiti artimieji, ji nekentė jo už tai, kad pasirinko išdavystę ir susidėjo su priešu. Jis nesugebėjo pažvelgti jai į akis, o taip norėjo sužinoti, kaip laikosi Simfonija, paskutinį kartą matė ją, kai buvo dar kūdikis, net nežinojo, ar ji vienintelė jo sesers dukra, galbūt po tiek laiko turėjo dar kažką.

Prisiminus artimuosius Melburnui suspaudė širdį, štai kodėl buvo kur kas geriau apie juos negalvoti ir savo jausmus užgniaužti, vis tiek visų akyse jis jau buvo pabaisa. Ne kartą jam teko žudyti, ir tai vertė jį jaustis viršesniu už savo aukas, bet tada stiprus smūgis, koks menkas parazitas jis pats, nusviesdavo jį atgal ant žemės. Jis neturėjo teisės jaustis už kažką viršesnis, kai pats kaip niekingas kirminas šliaužiojo Tasdarui prie kojų. Daug kartų jis pagalvodavo, kas nutiktų, jei pasipriešintų, jei kaip nors per stebuklą pavyktų išlikti gyvam. Tikriausiai prašydamas atleidimo klauptųsi ant kelių prieš artimus, nesvarbu, kaip tektų žemintis, o jeigu tai nepadėtų, visam laikui dingtų iš jų gyvenimo.

Belipdamas į antrą aukštą, Melburnas staiga suprato, jog niekur nematyti naktinės pamainos sargybinių. Akimirką stabtelėjo galvodamas, kur jie galėjo dingti, nors greičiausiai nieko blogo neatsitiko, ne pirmas kartas, kai neatliko savo pareigų. Tačiau jis nesivargino kviesti ir bausti sargybinių dabar, planavo tai padaryti iš pat ryto, prieš pat išvykdamas pas tėvą, tad ignoruodamas viską aplinkui pagaliau pasiekė kambarį ir nusviedė ant lovos apsiaustą. Nekentė tų šarvų, kuriuos buvo priverstas dėvėti kiekvieną dieną, bet Tasdaras mėgo tvarką ir viskas turėjo būti būtent taip, kaip liepė jis, net parankiniai privalėjo rengtis pagal jo norus. Melburnas jau buvo pavargęs nuo viso to kontroliavimo, norėjo savo gyvenimą tvarkytis pats, bent vieną dieną negalvoti apie jokius rūpesčius, tačiau žinojo, kad tai ir liks norais, nes laisvės geriausiu atveju sulauks tik senatvėje.

Prisėdęs ant lovos krašto, Melburnas iš lėto atgniaužė kumštį, kuriame laikė Elizos žiedą. Nesitikėjo, kad ji vis dar jį nešios, bet nusiėmusi jį dabar aiškiai parodė, kad tarp jų jau galutinai viskas baigta. Jis nė pats nežinojo, ką šiuo metu jautė, ar pyktį, ar nusivylimą. Žinoma, kad vis dar mylėjo ją, todėl jos ir ieškojo, nors tuo pačiu neapkentė, kad paliko Agnesę. Tačiau viskas susiklostė kiek kitaip, nei jis manė, ir Eliza buvo mažiausiai dėl to kalta, vienintelis niekšas buvo jis...

Staiga iš minčių pažadino tvirtas beldimas į duris.

– Atleiskite, kad taip vėlai trukdau, bet valdovas nori, jog ateitumėte pas jį ir atvestumėte tą mergaitę iš septynioliktos kameros, – prakalbo sargybinis.

– Tikrai? – suraukė antakį vyras. – Tokiu metu?

– Taip, pone, toks buvo Tasdaro įsakymas.

Sargybinis pagarbiai nusilenkė ir daugiau nieko nesakęs pranyko už posūkio. Melburnas nusigriebė apsiaustą, raktus nuo stalo ir nelaukdamas nuskubėjo laiptais žemyn į tamsą, kurioje daugiau nieko nesigirdėjo, tik jo žingsnių aidas. Pagaliau pasiekęs laiptų pabaigą, jis ėmė ramiai žingsniuoti koridoriumi, kol galiausiai priėjo metalines grotas. Spyna sunkiai spragtelėjo ir vyras atsidūrė šaltoje ir drėgnoje patalpoje, apšviestoje eile ant sienos sukabintų deglų. Nedvejodamas jis nuėjo į patį galą ir pažvelgė į septynioliktoje kameroje prie sienos prirakintą Rėją. Išgirdusi žingsnius ji pakėlė galvą, bet priešais save išvydo tik juodą jo siluetą.