Demono vaikas (V dalis)

Antras skyrius. Nelygi kova (3)

Pagaliau baigusi darbą, Arela paskui save uždarė stiklines kavinės duris ir braukdama nuo veido plaukų sruogas skubiai patraukė namų pusėn. Diena kaip įprastai buvo saulėta ir graži, o oras pritvinkęs žydinčių gėlių kvapo. Azryate metų laikai keitėsi kur kas lėčiau, tad ji jau spėjo išsiilgti tos rudeniškos gaivos ir rasa pasidengusios žolės. Būtent tokie rytai jai priminė laikus, kai vis dar gyveno Žemėje ir baigusi mokslus svajojo atidaryti nuosavą kavinę. Deja, toji, kurioje dabar dirbo, buvo ne jos, bet Arela vis tiek džiaugėsi bent kažkokia veikla. Ilgą laiką, kai buvo priklausoma nuo Tasdaro, negalėjo užsiimti tuo, kas jai patiko labiausiai, neturėjo nei darbo, nei pinigų, bet tada ir nereikėjo, Tasdaras laikė ją po padu ir viskas buvo tik taip, kaip norėjo jis. Net ir tada, kai jis vaizdavosi ją mylintis, o ji nežinojo, kas jis iš tiesų, visuomet pakluso, nes manė taip pat jį mylinti ir bijojo įskaudinti, nė nenutuokdama, kad jis norėjo ja tik pasinaudoti. Arela iki šiol nesuprato, kodėl jis pasirinko būtent ją, jei tikino, kad įmanoma pakeisti pranašystę. Viena iš Pirmapradžių deivių išpranašavo, kad būtent ji susies savo gyvenimą su Tasdaru, tuomet kodėl jis tai pranašystei pakluso, užuot daręs tai, ką pats norėjo? Gal vis dėlto nepavyko jos pakeisti? O gal elgėsi taip tik dėl to, kad buvo jam palanku?

Pasiekusi savo namų duris, Arela žengė į vidų ir iškart pastebėjo Ravenos šlepetes tarp kitų batų. Vadinasi, dabar ji kažkur išėjusi, galbūt pas draugus, su kuriais kartu ruošė namų darbus, arba pas Liną, jos dažnai mėgo praleisti laiką kartu, juk Lina Ravenai buvo kaip antroji mama... nors greičiau pirmoji. Arela vis dar nesijautė tobula mama, Ravena atrodė kažkokia nuo jos nutolusi. O gal jai taip tik atrodė, nes ji buvo uždaras žmogus, ne visada rodantis savo jausmus. Ir pati ji nebuvo labai atvira, bet nežinojo, kiek dar laiko sugebės slėpti savo tikrąją tapatybę, kiek laiko turės apsimesti, kad nėra tas, kuo dedasi. Bet ji privalėjo taip pasielgti, privalėjo aukotis, tik dar niekas nežinojo dėl ko.

Apie tai galvodama Arela nuėjo pasigaminti pietų, bet užsižiūrėjo į kieme už tvoros žaidžiančius vaikus. Viena iš mergaičių priminė Godą, ir jai suspaudė širdį pagalvojus, kaip ji toliau gyvena, neturėdama šalia nė vieno iš tėvų. Šiuo metu ją prižiūrėjo Aristėjas ir Ariadna, bet jie niekada neatstos Gordono. Braukdama pirštais per palangę, moteris bandė prisiminti, ką paskutinį kartą jam pasakė. Tada jai buvo sunkus laikotarpis, kurio iki šiol nepamiršo, o taip ir nespėjo pasakyti jam tiesos apie Rebeką. Dabar siaubingai dėl to gailėjosi, bet pati buvo kalta, nes bijojo jo reakcijos, bijojo, kad jis nepripažins tiesos. Nors kodėl jis turėtų pykti dėl to, kad jie abu padarė klaidą? Ir išvis, ar tai tikrai buvo klaida? O jeigu jis apsidžiaugtų žinia, bet smerktų ją, kad taip ilgai viską slėpė? Nors ne, ji juk manė puikiai pažįstanti Gordoną, kodėl kankino save tokiais klausimais? Plius tai, kad jau per vėlu, Gordono nebėra ir jis niekada nesužinos, kad Rebeka jo...

Arela nukreipė žvilgsnį į dangų ir sunkiai atsiduso. Dešimt metų nematė Gordono ir taikstėsi su tuo, kad jis turėjo kitą. Be to, nesiartino prie jo ir dėl Tasdaro, nenorėdama sukelti jam įtarimo, juk sužinojęs, kad Rebekos tėvas Gordonas, greičiausiai jį užmuštų. Tačiau tos paslaptys dabar nieko nereiškė, Gordonas mirė, ir visai ne dėl to, nesvarbu, ji bandė nuslėpti tiesą ar ne. O blogiausia – ji negalėjo su juo net atsisveikinti ir deramai palaidoti, jo kapo vieta taip ir liko nežinoma, o galbūt to kapo net ir nebuvo...

Arela užsidengė ranka burną, stengdamasi sulaikyti ašaras, o kita apčiuopė ant kaklo grandinėlę, kuri tarsi degino jai krūtinę. Tai buvo Gordono dovana jos gimtadienio proga – pakabukas su trimis lašo formos smaragdo akutėmis, papildytomis smulkiais deimančiukais. Tą papuošalą seniai reikėjo išmesti, nes tie smaragdai ištisai priminė jai Gordono akis, tačiau neįstengė skirtis su tuo, kas iš jo buvo likę, juk taip paprastai neišplėš iš širdies žmogaus, dėl kurio galėtų padaryti viską. Ir vis dėlto leido Tasdarui jį nužudyti, nes nieko kito nesugebėjo. Bet nenorėjo teisintis ir savo silpnumu, greičiausiai pati buvo kalta, kad nemokėjo išnaudoti savo galių, nes kažką darė ne taip.