Aplinkui sūkuriuojanti ugnis išblėso, tarsi jos nė nebūtų buvę, tačiau Ravenai geriau nepasidarė. Galvoje taip ūžė, jog atrodė, kad bet kurią akimirką gali prarasti sąmonę. Ji smeigė durklu savo tėvui į kaklą, o jis stovėjo sustingęs, tarytum kažko laukė. Per ašmenis tekantis kraujas ėmė lašėti ant grindų ir bėgdamas mergaitės ranka raudonai nudažė rankovę. Tas jausmas ją vimdė, atrodė, lyg oda šliaužiotų gyvatės. Jai ėmė svaigti galva, bet sukaustyta baimės nesugebėjo atsitraukti, įsmeigusi akis į durklą savo rankoje, nors sąmonę jau po truputį glemžėsi tamsa. Akimirką mergaitė matė save iš šalies, netvirtai stovinčią ant kojų, kurios vos kyšojo iš po ją dengiančio apsiausto, bet kai priešais veidą pakilo Tasdaro ranka, tamsa visai ją pasiglemžė.
Po kurio laiko sunkūs vokai atsimerkė ir grįžus visiems prisiminimams, neįstengdama sulaikyti aimanos, Ravena staiga atsisėdo, bet iškart susiėmė už galvos, pajutusi aštrų dilgčiojimą. Patalpa, kurioje ji buvo, skendėjo visiškoje tamsoje. Mergaitė neramiai apsidairė, norėdama rasti bent menkiausią plyšelį, pro kurį prasiveržtų šviesa. Nors ir nieko neįžiūrėjo, nuojauta kuždėjo, jog patalpa labai erdvi, o ji gulėjo ant kažko labai šalto ir kieto.
– Jau pabudai? – netikėtai atsklido balsas jai iš kairės.
Ravena krūptelėjusi įsmeigė akis į tamsą. Tuo metu patalpoje įsižiebė šviesa ir mergaitė pakilo, net nežvilgtelėjusi, ant ko gulėjo.
– Nejaugi nežinojai, jog manęs neįmanoma nužudyti? – pašaipiai prakalbo Tasdaras, iš lėto eidamas prie jos. – Kad ir kaip bandysi mane įveikti, tau nepavyks. Kodėl paprasčiausiai nepasakius savo planų, kad galėtum iš čia ištrūkti?
– Kodėl turėčiau tikėti, kad mane paleisi? – piktai atkirto ji.
– Jeigu ir toliau tylėsi, sužinosiu tavo planus kitokiais būdais, bet tada tau teks kentėti kur kas labiau, nejaugi šito nori?
Ravena ištiesė priešais save rankas, nors vis dar turėjo per mažai energijos, tikrai nesugebėtų jam pasipriešinti.
– Man nerūpi, jeigu nori, gali mane kankinti, kad tik kiti liktų saugūs.
– Tikrai manai, kad taip pavyks visus išgelbėti? – įtūžęs jis staigiai atsidūrė prie dukters ir sugriebė už rankos, su kuria ji jam smeigė. – Nori, kad būtų tik dar blogiau?
– Tu man nieko nepadarysi, nes žinai visą pranašystę, – stengdamasi nerodyti savo baimės, mergaitė pažvelgė jam tiesiai į akis.
– Nejaugi susitaikei su savo likimu? – jo pirštai šiek tiek atsileido, bet jų žvilgsniai taip ir liko surakinti. – Aš pats nuspręsiu, kaip viskas pasibaigs, man nereikia jokių pranašysčių. O tu galėtum iš anksto susidėti su manimi, taip būtų tik geriau.
– Kad ir kiek kartų man tai siūlysi, niekada su tavimi nesusidėsiu, – vis dar taip pat drąsiai, su panieka kalbėjo Ravena.
Tasdaras garsiai juokdamasis pagaliau ją paleido.
– Gerai, daryk, ką nori, bet vėliau gailėsiesi nesutikusi.
– Kodėl manai, kad turėčiau gailėtis?
– Nesigailėtum net tada, jei visam laikui uždaryčiau tave požemiuose?
– Tu neišdrįsi! – pro dantis iškošė ji ir instinktyviai siekė durklų, bet prie šono jų nebuvo.
– Nejaugi nori, kad per tave kentėtų nekalti žmonės? Nieko nedarytum, jei per tave į pavojų pakliūtų Goda?
– Goda? – sutrikusi ji per žingsnį atsitraukė. Kodėl jis paminėjo būtent ją? Nejau pačiupo ir užrakino požemiuose, norėdamas šantažuoti, įbauginti ir priversti prie jo prisijungti?
YOU ARE READING
Demono vaikas (V dalis)
FantasyTasdaras ištrūko iš nelaisvės ir bet kada gali imtis tik dar drastiškesnių priemonių, norėdamas sužlugdyti tuos, kurie prisidėjo prie jo įkalinimo, tačiau prabėgo jau metai ir visą tą laiką tvyrojusi tyla kelia vis didesnį nerimą. Ravena jaučia būti...
