Raveną supo tamsus ir gūdus miškas. Išsiraizgiusios medžių šakos stiebėsi į niūrų nakties dangų, apšviestą sidabrinės mėnesienos šviesos. Nesijuto jokio vėjo, net menkiausio pūstelėjimo, o šiltas pavasarinis oras buvo prisigėręs žydinčių gėlių ir sakų kvapo. Žengusi kelis žingsnius į priekį, mergaitė sustojo prie didžiulio Tamsos stulpo, kuris kilo į dangaus platybes ir atrodė neturintis pabaigos. Tačiau tai jai nerūpėjo, juk tikslas jau visai čia pat, tereikėjo ištiesti ranką ir bus Tamsos karalystėje.
Bet Ravena akimirką delsė. Iš stulpo sklido neapsakoma blogio energija ir ji nežinojo, ar tai gali jai kaip nors pakenkti. Vis dėlto įsidrąsinusi žengė arčiau ir ištiesė ranką. Vos palietė stulpą, į visas puses pasklido raudoni žaibai, bet nejusdama skausmo ji ėjo tolyn, į tamsą panirdama visu kūnu. Tuo metu ją pagavo besisukantis verpetas. Mergaitė vos nesuriko, bet stipriai užsimerkusi laukė, kol jis nurims, o netrukus kojomis palietusi tvirtą pagrindą ir vėl pramerkė akis. Priešais ją nusidriekė milžiniški vartai, kurių smailėjantys į viršų virbai raižė kraujo raudonumo dangų. Jai taip atėmė žadą, kad nepastebėjo sargybinių, priešais įėjimą jau kryžiuojančių ietis.
– Ko tau Tamsos karalystėje, vaike? – griežtai paklausė vienas jų.
Ravena akimirką sustingo. Nepagalvojo apie sargybą, bet privalėjo kaip nors išsisukti. Jeigu su jais kausis, neabejotinai atkreips žmonių dėmesį, o tada Tasdaras sužinos, kad kažkas įsibrovė į jo karalystę. Bet sakyti sargybiniams, kad yra jo duktė irgi negalėjo, jie iškart jam apie tai praneš arba patys iki jo palydės, o ji privalėjo veikti paslapčia ir jokiu būdu neišsiduoti.
– Mano tėtis... – kiek nedrąsiai išlemeno ji, prisimindama tą dieną, kai pirmą kartą keliavo į Šešėlių karalystę ir Zaira apsimetė jos mama. – Ten gyvena mano tėtis, atėjau pas jį.
Abu sargybiniai skrodė ją tokiu žvilgsniu, jog pasidarė išties nejauku. Galbūt taip net geriau, jie pagalvos, kad ji silpna ir bejėgė mergaitė, kuri tikrai neplanuoja įsibrauti į Tamsos tvirtovę. Šiuo metu ji džiaugėsi, kad yra dar vaikas – turėjo didesnę galimybę praslysti nenukentėjusi.
– O kur jis gyvena? Gal pasiųsti ką nors tave palydėti?
– Ne, nereikia, – papurtė galvą Ravena ir parodė bet kuria kryptimi, tikėdamasi, jog jie greitai nuo jos atstos, juk visiškai neturėjo tam laiko. – Jis gyvena pačiame Belfegore, visai netoli.
– Gerai, bet būk labai atsargi, naktimis čia pavojinga, – nusileisdamas antveidį perspėjo sargybinis. – Ar tėtis tau to nesakė?
– Sakė, turiu su savimi durklus, jei prireiktų apsiginti.
Mergaitė patapšnojo sau prie šono ir nesigręžiodama skubiai patraukė grubiai tašytų akmenų taku, nenorėdama išgirsti dar daugiau klausimų. Iš tikrųjų nė nenumanė, kur eiti, bet svarbiausia, kad be problemų pateko į karalystę. Tikriausiai čia lankėsi mažai vaikų, todėl ją taip paprastai ir praleido. Be to, koks vaikas veltųsi į tokius pavojus, kaip įsilaužimas į paties Tamsos valdovo tvirtovę? Na žinoma, nebent toks pat, kaip ji, bet tokie atvejai buvo pavieniai, kuriuos nustatyti ne visada pavyksta, juk Rebeka ir Neptūnas kartą taip pat prasmuko, ar ne?
Tik gerokai nutolusi Ravena stabtelėjo apsidairyti ir užsismaukė ant galvos gobtuvą. Dar niekada nebuvo mačiusi tokio raudono dangaus, ir tai ją truputėlį baugino, tačiau stengėsi susiimti ir mąstyti, ką daryti toliau. Tamsos karalystė, kitaip nei Šešėlių, turėjo tik vienus vartus, o tai reiškė, kad dabar ji pačioje sostinėje, kur ir turėtų būti jos tėvo tvirtovė. Apie tai ji nemažai išmoko per istorijos pamokas ir pro ausis nepraleido nė vienos smulkmenos, nes žinojo, kad vieną dieną visa ta informacija bus naudinga. Be to, kišenėje laikė žemėlapį ne tik su karalysčių vartais, bet ir visomis Tasdaro valdomis, tereikėjo nustatyti, kurioje tiksliai vietoje ji pati.
ESTÁS LEYENDO
Demono vaikas (V dalis)
FantasíaTasdaras ištrūko iš nelaisvės ir bet kada gali imtis tik dar drastiškesnių priemonių, norėdamas sužlugdyti tuos, kurie prisidėjo prie jo įkalinimo, tačiau prabėgo jau metai ir visą tą laiką tvyrojusi tyla kelia vis didesnį nerimą. Ravena jaučia būti...
