Demono vaikas (V dalis)

Trečias skyrius. Naujoji žynė (1)

Atsargiai, tarsi nenorėdama drumsti namų tylos, Goda pravėrė duris ir apsidairė. Tai buvo jos tėvo kambarys, visuomet toks jaukus ir kviečiantis. Pro didžiulius arkinius langus visais metų laikais į vidų plūdo saulės šviesa, nutvieksdama medines, tamsiai rudas grindis. Ant sienos, netoli plačios dvigulės lovos, kabojo daugybė nuotraukų, primenančių Godai tuos laikus, kai tėvas vis dar buvo gyvas, kai jie kartu smagiai praleisdavo laiką ir Tasdaras jų pasaulyje tarytum neegzistavo. Ak, ir kokia ji buvo naivi manydama, kad tai tęsis amžinai, o dabar, kai Gordono nebebuvo, tegalėjo tik lankytis jo kambaryje, tarsi bijodama, kad to nedarydama pamirš viską, kas juos siejo. Ji žinojo, jog tai neįmanoma, bet jautėsi saugiau, kad tokiu būdu nuo jo nenutols. Ne kartą kilo mintis palikti praeitį ir visam laikui užrakinti tą kambarį, tačiau mergaitė nedrįso, netgi juto kaltę, kad išvis apie tai galvojo. Kaipgi galėtų palikti savo tėvą kažkur toli už pasąmonės ribų?

Kiekvieną kartą įėjusi vidun, Goda bijojo ką nors sugadinti, todėl nelietė nė vieno daikto. Norėjo viską išlaikyti taip, kaip Gordonas paliko. Galbūt tikėjosi, kad jis dar grįš, bet praėjo jau metai nuo to tragiško įvykio, tad kodėl turėtų? Ji žinojo, kad tai tebuvo beviltiškos svajonės, mirusieji niekada nesugrįžta. Dievai, žinoma, galėjo sugrąžinti mirtinguosius į gyvenimą, bet niekada to nedarys, nes tai buvo griežtai uždrausta. Dievų kišimasis į žmonių gyvenimą gali sujaukti natūralius gamtos dėsnius, ji aiškiai prisiminė Gordoną tai sakant, kai pasakojo jai apie Visatos susikūrimą. Bet kas nutiktų, jei ji bent paprašytų? Argi Fantazija nesakė, kad Gordonas jai vis dar reikalingas? Kita vertus, kodėl turėtų sugrąžinti į gyvenimą būtent jį? Tarsi būtų kažkuo svarbesnis už kitus...

Begalvodama apie tai, mergaitė lėtai perėjo kambarį. Atrodo, visai čia pat vis dar girdėjo švelnų savo tėvo balsą, guodžiantį ją kaip tą dieną, kai sapnavo košmarą. Tai buvo labai seniai, tada dar nežinojo turinti ypatingų gebėjimų, bet ta diena įstrigo jos atmintyje kaip neišdildomas prisiminimas. Galbūt todėl, kad pirmą ir paskutinį kartą galėjo likusią nakties dalį pasilikti Gordono kambaryje, juk įprastai jis stengėsi pripratinti ją prie nuosavos lovos. Bet Goda niekada ir nesapnavo košmarų, tai buvo vienintelis kartas. Iki tol, kol Gordonas jos nepaliko. Dabar košmarai kamavo ją beveik kiekvieną naktį. Juose ji girdėjo savo tėvo balsą, kviečiantį ją ateiti, prašantį pagalbos. Kartais jai atrodydavo, kad tai iš tiesų ne košmarai, galbūt jis vis dar gyvas, tik negali pas ją grįžti. Tačiau ir pati žinojo, kad puoselėjo tuščias viltis. Kiekviename košmare ji matydavo, kaip jos tėvas miršta iš naujo, ir kaskart skaudėdavo vis labiau. Noras jam padėti vis augo, nors iš tiesų padėti nebebuvo kam.

Stalą dengė jau nemažas sluoksnis dulkių, bet Goda net ir jų nedrįso nuvalyti. Nenorėjo išniekinti jo asmeninės erdvės, nors tai jau darė savo buvimu. Visai šalia, jau ilgą laiką nenaudojama į sieną atremta stovėjo Žynių lazda. Aristėjas sakė, kad mirus Gordonui ji turėjo perimti tą lazdą į savo rankas, jog pati galėtų tapti žyne, ko ir norėjo patys dievai, tačiau taip elgtis mergaitei atrodė neteisinga. Gordonas buvo miręs, bet ji nenorėjo atimti iš jo to, dėl ko jis taip stengėsi, dėl ko tiek mokėsi ir aukojosi. Ji žinojo, kad taip galvoti kvaila, bet jai nerūpėjo, jeigu jos tėvas nebus žynys, tada nebus ir ji. O kokia prasmė?

– Taip ir žinojau, kad rasiu tave čia, – staiga prakalbo tarpduryje pasirodęs Aristėjas.

Goda pakreipė galvą jo pusėn ir vos vos šyptelėjo. Jis žiūrėjo į ją tuo pačiu užjaučiančiu žvilgsniu, kaip ir tą dieną, kai sužinojo, jog Gordono nebėra. Jam juk skaudėjo taip pat, kaip ir jai, jis buvo geriausias Gordono draugas, o svarbiausia – visuomet buvo šalia ir ją palaikė, tarsi bandydamas atstoti jai tėvą. Žinoma, jam niekada nepavyks to padaryti, bet tikriausiai to nė nereikėjo priminti.

– Aš tik norėjau... – mergaitė užsikirto, nes net ir pati nebuvo tikra, ką atsakyti.

– Juk žinai, kad bet kada gali su manimi pasikalbėti, – jis be garso perėjo medines grindis ir tik tada pastebėjo, kad ji stovi priešais lazdą. – Vis dar galvoji apie tai, ką pasakiau, ar ne?