Juodas Volvo automobilis iš pagrindinės gatvės įsuko į siauresnę ir pavažiavęs dar keletą metrų sustojo prie nedidelio namelio, apsupto aukštos tinklinės tvoros. Prie medžio krentantis žmogaus šešėlis akimirką sukruto, bet ir vėl grįžo į pradinę padėtį. Prasidarius automobilio durims, laukan išlipusi Lina eiti namo neskubėjo. Taisydamasi vėjo veliamas šokolado spalvos plaukų sruogas, ji kalbėjosi su automobilio savininku, kartkartėmis maloniai jam nusišypsodama. Minutėlę ji apsigręžė ir tarsi kažką pajutusi apsidairė. Šešėlis sukruto dar kartą ir pasislėpė tamsoje.
Automobilis netrukus pajudėjo iš vietos ir išvažiavo į kelią, o moteris pagaliau nuėjo prie vartelių. Tuo metu ant aiškiai žibintų apšviesto betoninio takelio nuslydo šešėlis ir ji aiktelėjusi apsigręžė. Juoda, apsigaubusi gobtuvu figūra nejudėdama tvirtai stovėjo ant grindinio. Galva buvo žemai nuleista, todėl Lina neiškart atpažino nelauktą svečią, o kai galiausiai suvokė, kas jis, kojos automatiškai nešė ją žingsniu atgal.
– Tu? Ką čia veiki? – vos atsitokėjusi prakalbo ji.
– Manei, kad atsikratei manęs visam laikui? – vyras nusismaukė gobtuvą ir bandė prieiti, bet Lina jau smuko pro vartelius į kiemą. Netekęs kantrybės, jis teleportavosi tiesiai priešais ją ir sugriebė už rankos, taip priversdamas sustoti.
– Juk pati žinai, kad niekada nuo manęs nepabėgsi.
– Ir neketinu bėgti, jei nepastebėjai, nė nebandau slėpti savo energijos.
– Tuomet kodėl manęs vengi? – primerkęs akis jis nužvelgė Liną, tarsi bandydamas įsiminti šį momentą ar ieškodamas kokių nors pėdsakų.
– Juk žinai, kad daugiau nebenoriu tavęs matyti, – ji patraukė ranką į save, bet Rodžeris jos nepaleido. – Manai, nejaučiu, kad kiekvieną dieną mane stebi?
– Su kokiu vyru ten kalbėjai? Kas jis per vienas?
Lina apstulbusi pervėrė jį neapykantos kupinu žvilgsniu ir pagaliau ištraukė ranką iš grubių jo gniaužtų.
– Tik bendradarbis. Parvežė mane iš darbo. Kodėl tau turėtų rūpėti? Mes jau seniai išsiskyrę, galiu daryti ką noriu.
– Sakai, bendradarbis? Tas, kuris užeina pas tave į namus ir kartais pasilieka visai nakčiai? Ar jis tikrai tik bendradarbis?
– Ką nori tuo pasakyti? Argi pats neturi Gertrūdos?
– Tai ne tas pats, aš jos niekada nemylėjau ir nemylėsiu, būnu su ja tik dėl to, kad man nuobodu.
Lina tik paniekinamai šyptelėjo.
– Jeigu iš tiesų mane mylėtum, džiaugtumeisi mano sėkme. Gyvendama su tavimi buvau niekas, visą laiką bijojau, kad per tave kaip nors nukentės mūsų vaikai ir netgi bandžiau tave pridengti, kai mačiau, jog nuoširdžiai stengiesi, bet suprask pagaliau, mūsų keliai išsiskyrė. Man jau nusibodo gyventi nuolatinėje baimėje, kad per tavo nepasotinamus troškimus teks kentėti man ir tiems, kuriuos myliu.
– Nori pasakyti, kad be manęs daugiau nebebijai Tasdaro?
– Tai visai kas kita, tu nuolat vėlei mane į jo reikalus man pačiai to nežinant, bet dabar galiu rinktis pati, kada man įsikišti į tai, ką jis daro. Kodėl išvis čia atėjai? Jeigu tau reikia mano pagalbos...
Tuo metu sugirgždėjo pradinės durys ir abiejų žvilgsniai kaipmat nukrypo į jas. Iš koridoriaus krentanti lempos šviesa apšvietė medinius prieangio laiptus.
– Kas čia vyksta? Iš kur toks triukšmas?
Išvydęs pažįstamą siluetą, Rodžeris per žingsnį atsitraukė. Žinoma, jau seniai žinojo, kad Felicija gyvena kartu su Lina, tiek daug kartų bandė sugalvoti, kaip priversti ją prisijungti prie jo, bet Felicija atrodė tokia užsispyrusi ir visuomet pasitikinti savimi. Dažnai stebėdamas ją iš tolo, jis negalėdavo atsistebėti jos charakteriu, kurį akivaizdžiai gavo iš jo, tikrai nebus lengva įtikinti ją prisijungti. Nors šiuo metu jis nė pats nežinojo, kodėl tai darė, juk neplanavo užimti Tamsos karalystės, bet galbūt tenorėjo įskaudinti Liną už tai, kad jį paliko.
YOU ARE READING
Demono vaikas (V dalis)
FantasyTasdaras ištrūko iš nelaisvės ir bet kada gali imtis tik dar drastiškesnių priemonių, norėdamas sužlugdyti tuos, kurie prisidėjo prie jo įkalinimo, tačiau prabėgo jau metai ir visą tą laiką tvyrojusi tyla kelia vis didesnį nerimą. Ravena jaučia būti...
