Ravena lėtai ėjo šaltu koridoriumi, apsupta akmeninių sienų. Sienose kai kur smilko deglai, skleisdami dervos kvapą, bet visiškai neatlikdami savo darbo, tamsa pasiglemžė visą jų skleidžiamą šviesą. Einant gilyn mergaitę vis labiau apėmė nuojauta, kad tai požemiai, kuriuose Tasdaras įkalina visus savo belaisvius. Tai kėlė šiurpulį ir baimę, tačiau ji nesustojo, stengdamasi suprasti, kaip čia pateko, kol galiausiai pasiekė to ilgo koridoriaus pabaigą. Čia buvo truputėlį šviesiau, nes pro viršuje esantį nedidelį langelį krito keli šviesos spindulėliai. Tuo metu kažkas sušnarėjo netoliese, priversdamas Raveną staigiai apsigręžti. Priešais ją esančioje kameroje sėdėjo žmogus, bet iš toli ji nematė kas, ir tik eidama artyn suprato...
– Mama? – nedrąsiai prakalbo mergaitė, abiem rankomis suimdama metalinius virbus, kurie vieninteliai jas ir teskyrė.
– Ravena, privalai kuo greičiai dingti iš čia! – išsigandusi Arela puolė prie dukters. – Greičiau, kol Tasdaras tavęs nesurado!
– Bet aš privalau ištraukti tave iš čia, – paprieštaravo ji. – Niekur be tavęs neisiu... Tasdaras tave čia uždarė...
– Tai nesvarbu, geriau gelbėkis, tavo gyvybė svarbesnė už mano.
– Ką čia kalbi? – mergaitė pasibaisėjusi žvelgė į ją. – Negaliu tavęs palikti, mes išeisime iš čia drauge.
Tačiau ji nieko nespėjo padaryti, nes požemiuose pasirodė Tasdaras ir koridorius, kuriame ji buvo, užsiliepsnojo vos per kelias sekundes. Žemė po kojomis ėmė drebėti, ir teko įsitverti grotų, o toje vietoje, kur stovėjo Arela, prasivėrė duobė. Ravena pro virbus sugriebė mamai už rankos, bet išlaikyti ją sekėsi sunkiai, jų rankos po truputį slydo viena nuo kitos. Arela dar mėgino užsigriebti grotų, iš visų jėgų stengdamasi nepasiduoti.
– Ravena, prašau, pabusk! – persigandusi riktelėjo ji. – Ravena!
Vaizdas priešais ją pamažu ėmė blankti. Kęsdama skausmą, mergaitė kelis kartus sumirksėjo, kai staiga sąmonę pasiekė suvokimas, jog ją žadina ne mama, o Goda.
– Nagi, Ravena, kas tau? – vis labiau nerimo toji, tvirtai apkabindama ją per pečius.
– Kas atsitiko? – nieko nesuprasdama kimiu balsu paklausė mergaitė, palengva kildama nuo grindų.
– Mes bėgome iš Tamsos tvirtovės ir tu netekai sąmonės, – susijaudinusi priminė Goda. – Nežinau, kas nutiko, bet siaubingai dėl tavęs jaudinausi. Ar tau viskas gerai?
– Taip, žinoma. Tikriausiai tai nutiko dėl to, kad buvau pavargusi, nemiegojau visą naktį.
– Tikrai? – norėdama įsitikinti, Goda atidžiai ją nužvelgė. – Atrodai išblyškusi.
– Tai nesvarbu, turime kuo greičiau dingti iš čia... kad ir kur dabar esame.
– Mes vis dar Tamsos karalystėje. Kai praradai sąmonę, man pavyko išnešti tave iš tvirtovės ribų, bet Tasdaras jau pasiuntė karius į paiešką, prasmukti nebus taip paprasta, jų pilna visur. Prasėdėjome čia visą naktį, bet taip ir nežinau, ką daryti, juk teleportuotis negalime, o jei ir pavyktų pasiekti vartus, sargyba mus sučiuptų ten. Jie žino, kad vis dar esame kažkur netoliese, tad kiek galėdamos turime blokuoti savo energiją, kitaip ir vėl atsidursime požemiuose.
Jai bekalbant Ravena apsidairė, bandydama suprasti, kur jos yra. Iš apsilupusių šlykščių dažų ant sienų ir baldų nebuvimo spėjo, jog sename, jau daug metų nenaudojamame name. Langai jau irgi buvo pusiau išdužę, pro juos besiskverbiantis vėjas šiurpino odą.
– Ką tu darai? – pamačiusi ją einančią prie lango persigando Goda.
– Tik noriu patikrinti, kiek čia tų sargybinių, juk negalėsime visą laiką čia sėdėti, reikės rizikuoti ir kažkaip prasmukti.
YOU ARE READING
Demono vaikas (V dalis)
FantasyTasdaras ištrūko iš nelaisvės ir bet kada gali imtis tik dar drastiškesnių priemonių, norėdamas sužlugdyti tuos, kurie prisidėjo prie jo įkalinimo, tačiau prabėgo jau metai ir visą tą laiką tvyrojusi tyla kelia vis didesnį nerimą. Ravena jaučia būti...
