Demono vaikas (V dalis)

Pirmas skyrius. Kelionės pradžia (2)

Perėjęs tamsų, minkštu kilimu išklotą koridorių, Melburnas sustojo prie didžiosios salės durų. Dar kurį laiką delsė, lyg abejojo, ar tikrai galima eiti į vidų, kol galiausiai abiem rankomis suėmęs už rankenų patraukė duris į save. Joms sugirgždėjus, priešais jį atsivėrė visas salės vaizdas. Buvo jau labai vėlu, bet Tasdaras vis dar sėdėjo savo įmantriame, vyno spalvos apmušalu aptrauktame soste, rankose laikydamas pasenusį popiergalį, iš toli buvo sunku pamatyti kokį. Eidamas artyn, parankinis spėliojo, ar tik nepasirodė čia netinkamu metu, bet ėjo toliau neapsigręždamas, tikėdamasis, kad gaus tai, ko jam reikia.

– Atleiskite, kad taip vėlai trukdau, valdove, – sustojęs prie pakylos mandagiai prakalbo Melburnas. – Bet norėčiau paprašyti jūsų paslaugos.

– Kokios? – kilstelėjo antakius Tasdaras, tarsi tik dabar būtų jį pastebėjęs, ir pasidėjo popiergalį ant kelių, jo susidomėjusį veidą apšvietė nuo sienos krentančių deglų šviesa. Tik tada Melburnas atkreipė dėmesį, jog tai ne šiaip popiergalis, o žemėlapis, kuriame buvo nurodytos visos karalystės. Kai kur raudonos rodyklės vedė į jų sostines, bet jis stengėsi apsimesti, kad jam nerūpi, todėl turėjo greitai nusukti žvilgsnį į šalį.

– Ar galėčiau rytoj gauti laisvadienį?

Tasdaras pakėlė galvą, klausiamai žvelgdamas į parankinį.

– Dėl asmeninių priežasčių, – nejaukiai atsikrenkštęs tęsė šis. – Noriu nuvykti į Žemę. Atleiskite, bet daugiau pasakyti negaliu.

– Puikiai žinai, kad šiuo metu esi vienintelis mano parankinis, ar ne?

– Taip, bet nieko negaliu padaryti, man taip pat reikia pailsėti, pastaruoju metu negaunu jokių atostogų.

– Gerai, gali daryti, ką nori, bet surask man naujus parankinius, kurie užimtų Rodžerio ir Gertrūdos vietą, juk tokiam, kaip tu, neturėtų būti sunku.

– Be abejo, pone, – suskubo nusilenkti jis, kairiąja veido puse čiuožtelėjo šviesių plaukų užuolaida.

– Nepamiršk, kad vieną dieną atvesi man ir Agnesę, – šyptelėjo Tasdaras, stebėdamas, kaip Melburnas stengiasi užslėpti viduje besikaupiantį pyktį. – Pažiūrėsiu, ką ji sugeba, o tada jau spręsiu, ar tiks būti viena mūsų. Primink, kiek dabar jai metų?

– Neseniai suėjo keturiolika, kodėl klausiate?

– Gali būti, kad greitu metu ją jau paimsiu.

– Bet ji dar tik vaikas, – paprieštaravo Melburnas. – O kas, jeigu jos galios nebus pakankamai stiprios, kad galėtų jums kaip nors pasitarnauti?

– Tada turėsi ją išmokyti, kad būtų, – Tasdaras pervėrė jį neapykantos kupinu žvilgsniu. – Nejaugi bandai man prieštarauti?

– Ne, pone, atleiskite.

Jis dar kartą nusilenkė ir skubiai paliko salę. Žinia apie Agnesę visiškai nedžiugino, bet kito pasirinkimo nebuvo, jeigu neleis Tasdarui jos pasiimti, už tai bus žiauriai nubaustas arba net nužudytas. Mirti kol kas jis nenorėjo. Dar ne. Galbūt nebus taip jau blogai. Kaip ir sakė, Agnesė dar nemokėjo pakankamai gerai valdyti savo galių, tikrai negalėtų tarnauti Tasdarui, tad Melburnas tikėjosi, kad bent kelis metus turės laiko sugalvoti, kaip viso to išvengti. Arba jei vis dėlto nieko neišeis, galbūt jam teks užduotis atlikinėti kartu su dukterimi, o tada nešvariausius darbus pasiims sau. Melburnas nebuvo tobulas, tačiau niekada nelinkėtų tokio paties likimo Agnesei, ji buvo dar tokia jauna ir nekalta, nenusipelnė matyti, koks žiaurus pasaulis iš tiesų gali būti. Priešakyje jos laukė dar daugybė metų, jis nenorėjo sugadinti jos gyvenimo, kaip kad sugadino savąjį, kai buvo priverstas daryti tai, ko niekada nenorėjo.