– Negaliu patikėti, kad Ravena taip pasielgė, – Lina nusivylusi susmuko prie stalo. – Kodėl būtent šitaip?
– Nesijaudink, galbūt Arela ją dar ras, – bandė guosti ją Felicija. – Gal pakliuvo į kokią bėdą ir negali mums pranešti?
– Bet kaip tuomet paaiškinti, kad nėra ir Godos? Nejaugi tai sutapimas?
– Pirmiau palaukime, kol Arela pasikalbės su Aristėju, galbūt Goda su juo, bet pamiršo užrakinti duris?
– Ak, kad tik kuo greičiau viskas paaiškėtų...
Labai ilgą laiką jos prasėdėjo tylėdamos, laukdamos žinių iš Arelos, tačiau ji vis nesirodė, versdama jas tik dar labiau jaudintis. Lina jau buvo patikrinusi visas vietas, kuriose Ravena labiausiai mėgdavo lankytis, bet nerado jos nė ženklo, tad tikėjosi, kad pavyks bent Arelai. Galbūt Ravena vis dar kur nors Azryate, pas draugus ar kokioje slaptoje vietoje, apie kurią nežinojo kiti. Moteris dar pabandė pajusti jos energiją, susisiekti telepatiškai, bet niekas nepadėjo, Ravena tarsi dingo į vandenį, o tai tik patvirtino jų nuogąstavimus. Galbūt Arela sakė tiesą, kad jos kartu su Goda sugalvojo išvykti į Tamsos karalystę, juk vis dėlto tai buvo jų planas, kurio laikėsi visus metus.
Nerasdama sau ramybės, Lina pakilo ir kelis kartus perėjo virtuvę. Jeigu Gordonas būtų gyvas, žinotų, ką daryti, nes pats pirmas ir sukūrė tą planą, tikriausiai buvo apgalvojęs kiekvieną smulkmeną ir būtų viską atlikęs kur kas profesionaliau. Tačiau dabar beliko tik laukti ir tikėtis, kad Arelos spėjimai nepasitvirtins.
– Nustok čia vaikščioti, taip tik dar blogiau, – susinervinusi prakalbo Felicija. Ravena jai rūpėjo ne ką mažiau. Ji prisiminė tą dieną, kai jos susipažino, kokia tada ji buvo naivi ir silpna, netgi prašė jos išmokyti naudotis durklais. Žinoma, Felicija sutiko, nes Ravena jai pasirodė protingesnė už paprastus vaikus, labiau subrendusi, bet po to labai gailėjosi, nes Ravenai teko tuos durklus panaudoti rimtoje kovoje ir ji jautėsi išties siaubingai. Tada Felicija suprato, kad vis dėlto ji dar tik vaikas. O štai dabar, rizikuodama savo gyvybe ji kovojo už artimųjų laisvę ir saugumą. Mergina net ir nebandė galvoti kitaip, jau pažinojo ją pakankamai. Po to, kai Gordonas mirė, jos su Lina nusprendė palikti Šešėlių karalystę ir įsigijo šį namą, Ravena su jomis praleido kiekvieną savaitgalį.
– O ką mes darysime, jeigu Ravena iš tiesų Tamsos tvirtovėje? – staiga prakalbo Lina. – Iš kur mums žinoti, kad nepakliuvo į Tasdaro nagus? Ir kaip padėti, kad ir kokioje padėtyje ji yra?
– Palaukime Arelos, galbūt ji padės ką nors sugalvoti.
– Manai, norės vykti kartu?
Mergina gūžtelėjo pečiais.
– Labai daug laiko ji praleido toje tvirtovėje kankinama Tasdaro, bet Ravena tvirtino, kad ji planavo prisijungti prie užduoties, tad greičiausiai vyksime trise.
– Kaip tau atrodo, ar tai gera mintis?
– Nežinau, Arela Ravenos mama, nieko nuostabaus, kad nori padėti.
– Taip, bet nerimauju, ar ji bus pakankamai stipri įkelti koją į tvirtovę.
– Suprantu, bet neturime kito pasirinkimo, – nusiminė mergina ir tuojau pat susiėmė. – Neabejoju, kad mums pavyks, Arela privalo pasistengti dėl Ravenos. Kiek girdėjau, iš pradžių joms sunkokai sekėsi suprasti vienai kitą.
– Ravena tau viską papasakojo? – nustebusi pažvelgė į ją Lina. – Maniau, kad norės pamiršti tą sunkų laikotarpį.
– Na, juk viskas pasibaigė gerai, ar ne?
Moteris tik giliai atsiduso ir perėjusi virtuvę sustojo tarpduryje. Ilgi tankūs kirpčiai dengė tamsias jos akis.
– Pabūk čia, einu įkvėpti gryno oro.
YOU ARE READING
Demono vaikas (V dalis)
FantasyTasdaras ištrūko iš nelaisvės ir bet kada gali imtis tik dar drastiškesnių priemonių, norėdamas sužlugdyti tuos, kurie prisidėjo prie jo įkalinimo, tačiau prabėgo jau metai ir visą tą laiką tvyrojusi tyla kelia vis didesnį nerimą. Ravena jaučia būti...
