Demono vaikas (V dalis)

Tryliktas skyrius. Nelaukta pagalba (1)

Pramerkusi akis Eliza apsidairė po apytamsią patalpą, bet staigiai pašokusi iš lovos įsmeigė žvilgsnį į laikrodį. Kelis kartus sumirksėjusi įžiūrėjo, jog netrukus vidurnaktis, o niekas jos nepažadino. Reikėjo nedelsiant pasiruošti kelionei ir apsirengti taip, kad tamsoje ne taip kristų į akis, bet šitą ji apgalvojo prieš tai ir jau buvo atsigabenusi iš Žemės patogesnius drabužius. Persirengusi ji dar užsimetė juodą apsiaustą, prie diržo prisisegė Elzaro ašmenis ir dar keletą durklų.

„Laikykis, Arela, aš tave iš ten ištrauksiu, – susijaudinusi Eliza braukė per raitytais raižiniais išmargintą auksinę kalavijo rankeną. – Bet ar ji tikrai požemiuose? O jeigu Tasdaras įkalino ją kur nors kitur? Ir apskritai, ar rasiu ją gyvą?“

Tos mintys nedavė ramybės, tačiau moteris stengėsi vyti jas šalin ir užtrenkė paskui save duris. Besileidžiant laiptais, apačioje buvo girdėti balsai, o vos įžengus į virtuvę į ją susmigo keturių žmonių žvilgsniai.

– Kaip gerai, kad jau atėjai, – džiaugėsi Felicija. – Turi ašmenis?

– Žinoma, bet pati juos ir naudosiu, – linktelėjo ji. – Apsirūpinote ginklais?

– Taip, visuomet nešiojuosi su savimi durklus, – mergina pasisuko į ramiai prie stalo sėdintį Aristėją. – O jis pasiėmė savo Žynių simbolį.

– Vis dėlto rado laiko prisijungti?

– Jam labai svarbu ištraukti iš ten Godą, negalėjo praleisti progos, kai tu jau turi ašmenis.

– Taigi, jau metas? – pakildamas pasiteiravo jų Aristėjas.

– Taip, teleportuosimės prie karalystės vartų, aš vienintelė tiksliai žinau, kaip ta vieta atrodo, – rimtai kalbėjo Eliza. – Ten mus ir turėtų pasitikti Agnesė.

– O jeigu tai kokie nors spąstai? – abejojo Felicija. – Gal Tasdaras žino apie Elzaro ašmenis ir bando mus prisivilioti?

– Tuomet kodėl Agnesė tuos ašmenis paliko man?

– Gal kad nieko neįtartume? – gūžtelėjo pečiais mergina.

– Vis tiek neturime, ką prarasti, privalome rizikuoti dėl kalinių, – Aristėjas stipriau suspaudė rankoje lazdą. – Gordonas mane užmuštų, jei sužinotų, kad nieko nesiimu dėl Godos.

– Gerai, tada nedelskime, – Eliza pamojo ranka, rodydama Aristėjui ir Felicijai prieiti arčiau.

– Sėkmės, – palinkėjo jiems Ariadna ir akimirką žvilgtelėjusi į Aristėją švelniai nuraudo.

– Nesijaudink, – guodė ją žvilgsniu žynys. – Pargabensime tavo seserį gyvą ir sveiką. Tikriausiai.

Jis pasisuko į Elizą ir įsikibo jai į parankę, o kai tą patį padarė ir Felicija, pasijuto teleportacijos jau nešamas į kitą vietą. Tamsos karalystės vartai kaip įprastai stiebėsi į dangų, iš kurio kartkartėmis vis pasklisdavo raudoni žaibai. Eliza kurį laiką susimąsčiusi žiūrėjo į jį, bet pajudėjus bendražygiams ir pati žengė į priekį, tikėdamasi, jog Agnesė tikrai jų neapgavo ir tuoj pat čia pasirodys. Dar prieš pamirdama į stulpą, ji užsimaukšlino ant galvos gobtuvą, kad tamsoje nežvilgėtų šviesūs plaukai, ir ištiesė ranką. Po kelių akimirkų visas jos kūnas tarytum susigėrė į stulpą. Pramerkusi akis ji pažvelgė į šalia išnyrančius Aristėją ir Feliciją, kurie jau žiūrėjo į priešais juos stūksančius metalinius strypus. Artintis jie nedrįso, nenorėdami būti pastebėti, tad vis dar laikydamiesi atstumo pasislėpė medžių šešėliuose.

– Agnesės vis dar nėra, – sunerimusi prakalbo Eliza.

– Iki vidurnakčio dar yra laiko, – žvilgtelėjęs į laikrodį tarė Aristėjas. – Kad ir ką ji darys, gali užtrukti. Būkime kantrūs, turime visą naktį.