Demono vaikas (V dalis)

Vienuoliktas skyrius. Praeities paslaptys (3)

Gordonas nerimaudamas laukė pasirodančios Arelos, bet iš koridoriaus sklido tik gąsdinanti tyla. Įsivaizduodamas blogiausią scenarijų, jis vaikščiojo iš vieno kameros galo į kitą, vis braukė nuo kaktos neklusnius plaukus, visiškai nebejausdamas fizinio skausmo, nes tas, kurį jautė dabar, buvo dvasinis. Jis turėjo padėti Arelai, ne, privalėjo, tačiau buvo per silpnas, kad iš čia ištrūktų, nors pažadėjo, kad visą laiką bus šalia, kai jai reikės pagalbos. Jis bandė, tikrai bandė jai padėti, bet Melburnas jo neišleido, o tai tik dar labiau viską blogino. Kumščiai gniaužėsi iš pykčio, atrodė, suvarytų juos tiesiai Tasdarui į veidą, jei tik jis čia pasirodytų, nors žinojo, kad tai nepadėtų Arelai pasijusti geriau, Tasdaras pridarė jau per daug žalos, kurios atitaisyti neįmanoma.

Pasigirdus durų trinktelėjimui, Gordonas pakėlė galvą, o tolumoje pamatęs ant sienos krentantį ištįsusį šešėlį puolė prie grotų ir suėmė virbus. Sulaikęs kvapą jis įdėmiai klausėsi artėjančių žingsnių, tikėdamasis, jog Tasdaras pagaliau atvedė Arelą ir ji labai nenukentėjo. Žinoma, buvo labai maža tikimybė, kad ji išvis nenukentėjo, bet jis vis tiek turėjo vilties, nors tai greičiausiai reikštų, jog ji pasakė Tasdarui visus jų planus, dėl to šis jos ir nelietė. Tik ar tikrai jis galėtų būti toks gailestingas ir paliktų ją ramybėje vien dėl to? Ne, Gordonas ir pats suprato norintis per daug...

Pagaliau iš tamsos išniro dvi figūros. Viena buvo Arelos, o kita Melburno. Gordonas tikėjosi išvysti patį Tasdarą, tą šypseną, įrodančią, kaip jis mėgavosi, kankinęs savo auką. Bet galbūt net ir geriau, kad neatėjo, nes jis tikrai nesusivaldytų, o juk kaip ir pats sakė, buvo praradęs dalį savo galių, be abejo pralaimėtų.

– Arela? – norėdamas atkreipti dėmesį rūpestingai prakalbo jis.

Moteris ėjo į priekį lėtai, panarinusi galvą, bet išgirdusi savo vardą pakėlė akis ir švelniai šypsodamasi pažvelgė į Gordoną, bandydama jį nuraminti. Tačiau toje šypsenoje jis išskaitė tik skausmą, troško ją apkabinti ir pasakyti, kad viskas bus gerai, bet nebuvo tikras, ar taip tikrai bus, juk ir pats įklimpo jau taip giliai, kad nebežinojo, ar pavyks išsikapstyti.

Melburnas galiausiai sustojo prie kameros, esančios šalia tos, kurioje prieš tai kalėjo Arela, ir skubiai išsitraukęs raktus ją atrakino.

– Tai dar ne viskas. Nemanyk, kad Tasdaras pasidavė ir nebandys išgauti atsakymo, – tvirtai pasakė jis, rankos mostu ragindamas moterį judintis. Toji pakluso, tad vėl užrakinęs duris ir daugiau nieko nesakęs Melburnas skubiai išėjo, paskui save garsiai užtrenkdamas duris.

Požemiuose įsiviešpatavo tyla. Sunkiai atsidususi, Arela atsirėmė į šaltą akmeninę sieną, jos žvilgsnis klaidžiojo koridoriaus tamsoje.

– Tau viskas gerai? – neramiai paklausė jos Gordonas. – Prašau, pasakyk, kad Tasdaras tavęs nelietė.

– Ne, jis to nepadarė, – galiausiai sukuždėjo ji. – Tik išplakė botagu, bet tai niekis, išsigydžiau.

– Ir kaip tau tai pavyko?

– Jis trumpam buvo nuėmęs antrankius ir paliko mane vieną... Bandžiau pabėgti, maniau, galėsiu išvaduoti ir tave, bet...

Nė nereikėjo sakyti visko, kas nutiko, Gordonas puikiai suprato, kaip ji jaučiasi, ir pats jau visus metus troško laisvės, bet buvo bejėgis, kad ištrūktų pats. Jei tik kaip nors atgautų tas galias, kurias prarado, galbūt ir turėtų bent didesnį šansą. Tuo pačiu jis jautėsi nuvylęs ne tik save, bet ir Arelą, juk žinojo, kokius jausmus jai kelia ši vieta, kiek skausmo čia patyrė praeityje.

– Tą dieną, kai Melburnas pasakė, kad mirei... – staiga tylą sutrikdė neįprastai ramus Arelos balsas. – Tą dieną aš juo patikėjau, nes maniau, jog Tasdarui nusibodo žaisti, kai suprato pralaimėjęs prieš tave. Be to, tikriausiai jis išsigando, kad jeigu vėliau nutiks kažkas panašaus, gali taip nepasisekti ir Aladoras jam nepadės. Niekaip neįstengiau susitaikyti su tavo mirtimi, o Goda niekada neprarado vilties. Jai taip pat labai skaudėjo, bet priešingai nei aš, ji tikėjo, kad tu dar kažkur esi. Ji buvo teisi, ir dabar man nesmagu, kad ja netikėjau.