Demono vaikas (V dalis)

Penktas skyrius. Elzaro ašmenys (3)

Tik uždariusi paskui save duris Eliza atsikvėpė. Grįžus į taip seniai nelankytą vietą užplūdo skaudūs prisiminimai. Jau labai seniai nereikėjo kovoti dėl savęs ar artimųjų, tačiau ji žinojo, kad ramybė baigėsi. Blogis veržėsi į paviršių, ir vėl ateis laikas, kai gyvybes praras daugybė žmonių ir reikės su tuo susitaikyti. Azryatas buvo vieta, kurioje moteris lankėsi paskutinį kartą, prieš galutinai atsiribodama nuo ypatingųjų pasaulio ir gyvendama kaip paprastas žmogus Žemėje. Nuo to laiko praėjo jau daugiau nei dešimt metų, bet Elesmero miestas nė kiek neatrodė pasikeitęs, tarsi karas jo nebūtų nusiaubęs. Matyt, dalis pastatų ir augalų buvo atkurti burtų, o tai galėjo padaryti ne kas kitas, kaip pati Azara.

Eliza žinojo, kad pamačiusi ją Arela nustebs, bet nemanė, jog šitaip, ji net nepajėgė suregzti nė žodžio, tik stovėjo koridoriuje, bandydama suprasti, ar tai sapnas, ar realybė.

– Suprantu, kaip tai netikėta, bet čia tikrai aš, – šyptelėjo moteris. – Sugrįžau padėti, girdėjau, turi problemų su Tasdaru.

– Bet... bet iš kur? – vis dar neįstengdama rišliai kalbėti išlemeno Arela.

– Nežinau kaip, bet Melburnui pavyko mane rasti, jis ir pasakė, o tada nugirdau jūsų pokalbį, kad Tasdaras pagrobė Liną.

– Taip, – skubiai linktelėjo Felicija. – Planavome prašyti mano globėjų pagalbos.

– Neskubėk, manau, yra kita išeitis, mums jų pagalbos nė neprireiks, – gana rimtai ištarė Eliza, puikiai nutuokdama, kas ji. – Pirmiau turiu jums šį tą papasakoti.

– Bet mes negalime delsti, nežinia, ką Tasdaras planuoja su ja daryti, – paprieštaravo mergina. – O ir Ravena ten, neabejoju, kad Arela nori kuo skubiau ją išgelbėti.

– Teisybė, bet nejau nori aklai pulti į pavojų? – primerkusi akis ji nužvelgė Feliciją. Galbūt turėdama tokį charakterį ji nenorės išklausyti ir viską darys savaip, tačiau tik atsiduso ir jos pečiai bejėgiškai nusviro.

– Neplanavome pulti aklai, bet išklausysiu ir kitą variantą.

– Gerai, – Eliza sušvelnėjusi pasisuko į Arelą. – Eime į vidų, tuoj viską paaiškinsiu.

Arela mostelėjo ranka, rodydama joms kelią, ir netrukus moterys susėdo ant sofos, tik vienintelė Eliza priėjo prie atviro lango, kurio permatomą užuolaidą plaikstė nestiprus vėjas.

– Jūs juk žinote apie Elzaro amuletą, ar ne? – pagaliau prakalbo ji. – Jums pavyko jį panaudoti?

– Taip, pavyko, – Arela panarinusi galvą pažvelgė į burtų knygą, kurią pasidėjo priešais save ant stalo. – Bet kaip matai, Tasdaras ir vėl naudojasi savo galiomis. Pasielgėme per daug neapdairiai, nepagalvojome, kad jam padės Aladoras.

– Mat kaip, – susimąstė moteris. – Taip ir maniau, kad amuletas nebus pati geriausia išeitis, būtent todėl sukūriau ne tik jį.

– Ką nori tuo pasakyti? – Arela apstulbusi su viltimi pažvelgė į ją.

– Sukūriau ne tik amuletą, bet ir kalaviją, vadinamą Elzaro ašmenimis. Su juo galėtume bent laikinai sustabdyti Tasdarą ir išvaduoti visus, kurie yra pakliuvę į jo nelaisvę, – Eliza minutėlei nutilo, žvelgdama į giedrą dangų. – Tai nepaprasti ašmenys, pagaminti iš užburto metalo, su kuriuo vienu kirčiu galima nužudyti žmogų. Deja, Tasdaro jie neužmuštų, nes jis nemirtingas, bet žaizdos gytų kur kas lėčiau, gal net kelias savaites. Mums tereikėtų jį neblogai sužeisti ir to užtektų, kad negalėtų kautis.

– Tikrai? – Arela nudžiugusi net pašoko nuo sofos. – Tuomet kodėl niekada apie tai nesakei?

– Nes Elzaro ašmenys, kaip ir amuletas, turi vieną silpnybę – kuo daugiau juos naudosi, tuo greičiau išseks jų magija, tad geriausia naudoti juos apgalvotai.