Demono vaikas (V dalis)

Keturioliktas skyrius. Laisvės kaina (2)

– Greičiau, kitaip ji mirtinai nukraujuos!

Atplėšęs duris ir visiškai ignoruodamas juos vidun įleidusią Ariadną, Aristėjas staigiai puolė į kambarį ir paguldė Elizą ant sofos. Norėdamas aiškiau matyti žaizdą, jis skubiai prasegė krauju permirkusių marškinių sagas, pusiau jas nuplėšdamas, ir daugiau nebelaukdamas ištiesė rankas jai virš pilvo. Po akimirkos iš jų pasklido švelniai melsva šviesa.

– Galėčiau tau padėti, taip pat moku gydyti, – Arela pasilenkė prie sąmonę praradusios draugės. – Žaizda labai rimta, tu pervargsi.

– Ne, tau reikia taupyti jėgas, juk taip pat esi sužeista, – paprieštaravo jis. – Esu Vyriausiasis žynys, turiu dalį dievų galios, taip paprastai nenusilpsiu.

– Siaube, kiek čia daug kraujo, tikiuosi, nepavėlavome.

– Nesijaudink, jai viskas bus gerai, – šyptelėjo Aristėjas. – Pažadu.

Arela daugiau nieko nesakydama tik stebėjo, kaip Elizos žaizda iš lėto traukiasi, ir jos širdis po truputį ėmė rimti, juk yra buvę ir blogiau, Gordonas ištvėrė sunkesnius sužeidimus, turėtų išgyventi ir Eliza. Bet jos veidas atrodė toks išbalęs, kas, jeigu ji daugiau nebeatsikels? Ne, Arela turėjo galvoti pozityviai, nors iš dalies pati buvo kalta, jog draugė turėjo rizikuoti savo gyvybe, kad padėtų jai pasprukti. Ir nors ji buvo ne vienintelė, kuriai reikėjo pagalbos, vis tiek kaltino save, kad nebuvo pakankamai gera ir galėjo tik bejėgiškai stebėti, kaip Tasdaras eilinį kartą praliejo kraują. Tą patį jis bet kada galėjo padaryti ir su ja, bet tyčia leido kankintis, tyčia kenkė tiems, kurie jai svarbūs.

– Na štai, pavojus gyvybei nebegresia, – atsikvėpė Aristėjas, pagaliau patraukdamas rankas. – Žaizda dar nesugijusi iki galo, tad ji dar turės kurį laiką saugotis.

– Ačiū, kad mums padedi, – Arela nedrąsiai prisėdo ant sofos krašto. – Deja, neturiu tvarsčių.

– Aš galiu nupirkti, – pasisiūlė Felicija ir moteris tik dabar suvokė, jog ji buvo kartu su jais visą šį laiką. – Jau teko susipažinti su Azryatu, žinau keletą vietų.

– Gerai, – sutiko Aristėjas, nukreipdamas žvilgsnį į Arelą. – O tave taip pat reikia išgydyti, nors tavo žaizda ir ne tokia rimta.

– Taip, žinoma, – susiėmė moteris, stebėdama, kaip Felicija pranyksta už durų, ir nors jautėsi šiek tiek nejaukiai, prasisegė marškinių sagas ir apnuogino sužeidimą, esantį visai prie pat peties.

Aristėjas prisislinko arčiau ir kaipmat ėmėsi darbo. Jo šiltų rankų prisilietimas sužadino nemalonius prisiminimus, kad net pašiurpo oda, bet tolygiai kvėpuodama Arela stengėsi sutelkti dėmesį kitur ir nusuko žvilgsnį į šalį. Be jų, kambaryje dar buvo Agnesė, ir moteris nė neįstengė įsivaizduoti, kaip ji turėtų jaustis, juk Eliza jos mama. Be to, visą tą laiką, kol jie kovojo dėl savo gyvybių, ji stengėsi likti nepastebėta, nes Melburnas būtų ją sulaikęs, tad teko pabėgti kartu su jais tik prasidėjus visam chaosui. Arelą neramino faktas, kad Melburnas vis tiek pamatys, jog Agnesė dingo, ir supratęs, ką ji padarė, neabejotinai pasirodys Azryate. Tačiau jie dar turėjo laiko, Melburnas buvo užsiėmęs kitais reikalais, pirmiau reikėjo sutvarkyti visą tą mėšlą, kurio jie pridirbo Tamsos karalystėje.

Arelos akys nukrypo ir į netoliese stovinčią susirūpinusią Ariadną. Moteris nesuprato, kodėl ji čia, bet nebuvo laikas ir vieta klausinėti, išsiaiškins tai vėliau.