Demono vaikas (V dalis)

Trečias skyrius. Naujoji žynė (3)

– Nieko prieš, Goda, jei paliksiu tave vieną? – įžengęs į virtuvę, kur ji gaminosi sau valgį, paklausė Aristėjas.

– Žinoma, o kur taip vėlai eisi? – traukdama iš spintelės maišelį arbatžolių, mergaitė į jį nė neatsisuko.

– Turiu sutvarkyti keletą darbo reikalų, o po to aplankysiu Ariadną ir Medeinę, šimtas metų, kai jų nemačiau.

– Gerai, gali būti pas jas kiek nori, susitvarkysiu viena. Vis dėlto, turi savo namus ir neprivalai čia būti dėl manęs.

– Nepamiršk, kad esu tavo globėjas, tu dar per jauna gyventi viena.

– Taip, suprantu, kad dėl manęs nerimauji.

Aristėjas daugiau nieko nesakė, bet jo žingsniai vis dar čiužėjo koridoriuje. Tyliai beruošdama arbatą, Goda po kurio laiko pasijuto likusi viena. Namus užpildė visiška tyla ir ji sunkiai atsiduso. Vis dar neapleido mintis, kad Gordonas galbūt gyvas, kelis kartus ji bandė su juo susisiekti, pajusti bent menkiausią energiją, bet viskas buvo veltui. Tikriausiai jis iš tiesų mirė. Arba Tasdaras norėjo, kad visi taip manytų ir kažkokiu būdu blokavo jo egzistenciją. O gal ji tik bandė griebtis šiaudo ir tikėjo, kad jis gyvas, nes taip troško jį pamatyti ir bijojo pripažinti tiesą, nors praėjo jau metai, kai tęsėsi tas pats? Tačiau kodėl gi ji nepajėgė susitaikyti ir gyventi toliau? Kodėl buvo taip neapsakomai sunku?

Atsisėdusi prie stalo, Goda vis dar klaidžiojo prisiminimuose, kartkartėmis vis pažvelgdama pro langą. Danguje karštligiškai suko ratus paukščiai, kurių skardūs balsai po truputį skendo tolumoje, o apačioje driekėsi sutirštėjęs rūkas ir po vienišą Šešėlių girią sklandė neramus vėjas. Diena jau buvo beveik pasibaigusi, ir tik dabar mergaitė prisiminė, kad pas ją planavo pasirodyti Ravena, jos turėjo kartu treniruotis. Įdomu, kas sutrukdė ir kodėl ji nepasirodė? Juk jos privalėjo tobulinti savo galias, kad įgyvendintų ateities planus, o jau praėjo tiek laiko. Pastaruoju metu iš Tasdaro pusės buvo ramu, tad galbūt jau reikėtų kažko imtis, kol nepradėjo jis pats. Sunkiausia dalis, be abejo, bus rasti Azaros žiedą, juk jis gali būti bet kur, gal net ne tvirtovėje. O jeigu nuvyktų pas Loreną, kuri galėtų išpranašauti ir pasakyti, kur tiksliai jį rasti? Kiek girdėjo, ji ir vėl galėjo matyti vizijas, tik neaišku, ar pavyktų pamatyti tai, ko joms reikia. Žinoma, pabandyti buvo verta, tik pirmiau ji turėjo savo planus pasakyti Ravenai ir žiūrėti, ką apie tai manys ji.

Goda jautėsi išvargusi, tad išgėrusi arbatą nusprendė pailsėti. Jos kambarys buvo visai šalia Gordono, bet eiti į vidų ji neskubėjo ir kurį laiką stovėdama žiūrėjo į taip ilgai jau niekieno nevarstomas duris. Širdį ir vėl suspaudė kaltės jausmas. Jeigu tik būtų stipresnė, dabar viskas būtų visai ne taip. O gal Aristėjas vis dėlto sakė tiesą ir ji turėtų perimti lazdą, kad tinkamai išnaudotų jos galią, užuot verkšlenusi kaip maža mergaitė? Juk lazdoje slypėjo dalis dievų dovanotos galios, su kuria galbūt sugebėtų daug daugiau nei iki šiol. Kita vertus, dar nemokėtų tinkamai ja naudotis ir tik Aristėjas galėtų ją išmokyti. Galbūt prireiktų net kelių metų, kol tobulai kontroliuotų tą galią, o jos reikėjo dabar.

Goda jau siekė rankenos, norėdama atverti duris, kai staiga pajuto kažką už nugaros ir jos širdis stipriau sutvinksėjo.

– Melburnai? – išlemeno ji, atpažinusi jį pagal aurą, ir šiek tiek sutrikusi per žingsnį atsitraukė. – Ko tau čia reikia?

– Atvykau Tasdaro paliepimu. Jis nori tave pamatyti.

Mergaitė pagaliau apsigręžė ir nužvelgė jį nuo galvos iki kojų. Kaip įprastai jis dėvėjo šarvus ir raudoną apsiaustą, o ilgus šviesius plaukus buvo susirišęs į išsitaršiusią uodegą, permestą per kairįjį petį.