Gordonas iš lėto pakilo nuo lovos, priėjo prie mažyčio langelio ir apie kažką mąstydamas ilgai žiūrėjo į tamsą, po to sunkiai dūsaudamas atsirėmė į sieną. Jo galva buvo nunarinta, ant akių krito juodos plaukų sruogos, o veidas atrodė perbalęs it vaiduoklio. Arela puikiai suprato jo susirūpinimą, nežinojo, ar verta bandyti jį guosti, bet turėjo toliau su juo kalbėti, juk Gordonas ilgą laiką kalėjo vienas, nematė pasaulio ir žmonių, išskyrus Melburną, Tasdarą ir sargybinius. Be to, jis vis dar buvo nusivylęs padėtimi, į kurią pakliuvo.
– Gordonai? – rinkdama žodžius ji akimirką tylėjo. – Girdėjai, ką sakė Agnesė, mes iš čia ištrūksime. Tu dar turi šansą išgyventi, tereikia viską pasakyti Godai.
– Nežinau, ar tai gera mintis, Goda tik kaltins save, kad negalėjo man padėti. Galbūt jau per vėlu ko nors imtis, praėjo jau metai nuo tos dienos, kai pasakiau jai apie lazdą.
– Kaip gali taip kalbėti? – tik dar labiau sunerimo Arela. – Tai labai svarbu, juk tu gali mirti.
– Jau geriau mirsiu pats, nei leisiu mirti Godai.
– Bet sužinojusi, jog Tasdaras tavęs nenužudė, ji supras, kad nieko nesiėmė ir dabar per tokį trumpą laiką nepavyks sukurti naujo simbolio. Neabejoju, kad Aristėjas jai pasakė daugiau, būtent todėl turėsime rasti kitą būdą, kaip tau padėti.
– Bijau, kad pamačiusi mane gyvą, Goda imsis drastiškų priemonių, tikriausiai bus pasiryžusi dėl manęs netgi paaukoti gyvybę. Bet aš negaliu leisti kitam dėl manęs aukotis, ypač Godai arba tau, turiu savo naštą atlaikyti pats. Galbūt Fantazija galėtų padėti, bet kol esu čia, negaliu su ja susisiekti.
– Ji pati ir užvirė visą tą košę, kodėl turėtų tau padėti?
– Nežinau, bet ji nenori, kad palikčiau savo pareigą, galbūt rastų išeitį arba duotų kokią užuominą.
– Man nesvarbu, ką teks daryti, kad tik liktum gyvas, nes...
Arela nebaigė minties, išgirdusi bildesį iš lauko pusės, sklindantį tiesiai prie langelio. Gordonas nustebęs atsitraukė nuo sienos, o moteris skubiai puolė prie grotų.
– Eliza! – apsidžiaugė ji, bet turėjo gerokai pasistiebti, kad pasiektų langelį ir galėtų su ja kalbėti tyliai, jog jų neišgirstų sargybiniai. – Agnesė sakė apie pagalbą, taip ir žinojau, kad atvyksi tu.
– Aš ne viena, turiu palydos, – pro grotas Eliza atkišo jai durklą. – Dovana nuo Felicijos. Manau, tau pravers.
– Gal turi antrą? – akimirką ji pasisuko į Gordoną, bandydama įtikinti jį žvilgsniu, kad pagaliau viskas baigsis. – Gordonas taip pat čia, jam irgi reikės apsaugos.
– Kas? – moteris nustebusi pasilenkė arčiau, tarsi norėdama įsitikinti, ar išgirdo teisingai.
– Gordonas. Jis gyvas, turime padėti ir jam.
– Suprantu, – linktelėjusi ji minutėlei atsitraukė nuo grotų, o grįžusi padavė jai dar vieną durklą. – Štai, negaliu ilgai kalbėti, visur pilna sargybinių. Nežinau, ar pavyks praeiti tyliai, bet nesijaudink, nepaliksiu tavęs čia. O kur Ravena?
– Tasdaras uždarė ją Žemutiniuose požemiuose. Ten taip pat yra ir Goda, iki jų nusigauti bus kur kas sunkiau.
– Nesvarbu, mes ką nors sugalvosime.
Eliza sekundėlę patylėjo, atrodė, norėjo dar kažką pasakyti, bet staiga Arelos dėmesį atkreipė pažeme slenkantys šešėliai.
– Slėpkis, kažkas ateina! – persigandusi perspėjo ji.
Toji krūptelėjusi pašoko iš vietos. Sargybiniai jau buvo visai netoliese, tad neturėdama kitos išeities ji pasislėpė už krūmų. Slystant tarp jų, šaka užkabino ir nuplėšė nuo pečių apsiaustą, tačiau Eliza neturėjo laiko jo pagriebti ir pro šakas stebėjo artėjančius vyrus. Netrukus jie sustojo ant akmenimis grįsto kelio.
YOU ARE READING
Demono vaikas (V dalis)
FantasyTasdaras ištrūko iš nelaisvės ir bet kada gali imtis tik dar drastiškesnių priemonių, norėdamas sužlugdyti tuos, kurie prisidėjo prie jo įkalinimo, tačiau prabėgo jau metai ir visą tą laiką tvyrojusi tyla kelia vis didesnį nerimą. Ravena jaučia būti...
