Demono vaikas (V dalis)

Aštuntas skyrius. Uždraustas vaisius (2)

Pro tamsų lyg suodžiai rūką, pakibusį virš tolimos Šešėlių girios, pamažu skverbėsi aušra, skelbdama niūrią dienos pradžią. Pavieniai saulės spinduliai savo vos pastebima šviesa palietė baltas pagalves ir paklodes, tarp kurių išryškėjo įsitaisiusi daili Ariadnos figūra. Ilgi raudoni jos plaukai buvo išsidraikę ant šilkinių patalų, veidas ramus kaip nepaliesto šaltinio vanduo, o krūtinė bemiegant tolygiai kilnojosi. Tačiau pats kambarys vis dar skendėjo prietemoje ir atrodė tarytum sustingęs laike.

Po kurio laiko vis aukščiau kylanti saulė galutinai išsklaidė sunkius debesis ir ties kaimeliu, viduryje bekraštės derlios lygumos, prašvito karšta ir giedra diena. Lėtai pakilusi iš guolio, Ariadna basa perėjo medines grindis ir uždariusi langą pataisė vėjo ištaršytas užuolaidas. Naktis buvo tvanki, o miegoti sekėsi sunkiai. Ji niekaip nenustojo galvoti apie tai, ką nusprendė padaryti, ir nors tai buvo skaudus sprendimas, pasielgė teisingai, nes kuo ilgiau bus šalia Aristėjo, tuo sunkiau turės priimti tiesą, kad nieko tarp jų niekada negalės būti. Išvykti iš čia atrodė pats geriausias sprendimas, galbūt gyvendama kitur pamils kitą vyrą ir pamirš uždraustą vaisių... Žinoma, praeis kažkiek laiko, bet taip juk daug geriau, nei būti šalia to, kuriam kažką jaučia, kad jo buvimas ištisai primintų apie jausmus, kuriuos privalo užgniaužti savyje, tiesa?

Išgirdusi bildesį ant laiptų, mergina atitoko nuo savo minčių, skubiai palindo po dušu ir persirengusi sustojo prie durų. Akimirką abejojo, ar tikrai eiti, bet giliai įkvėpusi oro nusileido į apačią. Šiandien buvo sekmadienis, Aristėjas niekur neskubėjo ir ramiai sau darėsi kavą, o atėjus Ariadnai net nepakėlė akių. Mergina svarstė, apie ką jis galvoja, ar jam labai rūpi, kad planuoja jį palikti. Atrodė ramesnis nei įprastai, labiau susimąstęs, bet tai galėjo būti ir dėl Godos dingimo. Jis vis dar nežinojo, ką daryti, kad jai padėtų, nebuvo toks stiprus, kaip Gordonas, negalėjo tiesiog įsiveržti į Tamsos tvirtovę. Taip, Ariadna buvo tikra, kad jis galvojo būtent apie tai.

– Nori kavos? – staiga paklausė jis, nutraukdamas taip ilgai tvyrojusią nejaukią tylą.

– Ne, man labiau patinka arbata.

– Ai, tiek to...

Mergina šiek tiek nustebusi kilstelėjo antakius, stebėdama, kaip jis tingiais judesiais įsitaisė prie stalo ir vis dar nepakeldamas akių siurbčiojo kavą. Nejaugi bandė kažką pasakyti? O gal jai tik pasirodė?

– Nenori pusryčių? – imdama puodelį sau pasiteiravo ji. – Iškepčiau omletą.

– Neturiu apetito, gali išsikepti tik sau.

Ariadna nužvelgė lėkščių krūvą plautuvėje ir truputį susierzinusi atsiduso, bet netrukus veidu nuslydo šypsena pagalvojus, kaipgi jis gyvens, kai jos šalia nebus. Jeigu ne ji, šie namai atrodytų kaip tikra landynė. Aristėjas nepasižymėjo dideliu tvarkingumu, juk vakar pats pasakė, kad išplaus savo indus, o jie iki šiol taip ir liko neliesti. Ariadna jo nekaltino, žinojo, kad pastaruoju metu jis turėjo daug darbo, o laisvomis dienomis leidosi skandinamas alkoholyje. Tik taip Aristėjas galėjo atsipalaiduoti ir pamiršti visus rūpesčius, galbūt net ir tai, kad prarado geriausią draugą, kurį pažinojo nuo pat vaikystės. Iš pradžių buvo daug blogiau, bet norėdamas prižiūrėti karalystę jis po truputį susiėmė. Be to, jokiu būdu negalėjo nuvilti Gordono ir privalėjo pasistengti dėl jo atminimo.

– O kada planuoji išvykti? – kreipėsi jis į merginą.

– Tiksliai nežinau. Papusryčiausiu ir eisiu po truputį krautis daiktų, – nervingai ištarė ji, sukiodama aplink pirštą plaukų sruogą. Ir kodėl juto kaltę, kad nusprendė išvykti būtent tokiu metu? Gal bijojo, jog jis tik dar labiau palūš? O gal vis dėlto jis buvo teisus ir jos vieta čia, Amžinybės kaimelyje? Bet ji jau apsisprendė, šių namų sienos ją slėgte slėgė, galbūt pakeitusi aplinką pasijustų geriau, negalvotų apie tai, apie ką galvoti nevalia.