Demono vaikas (V dalis)

Dešimtas skyrius. Nelaisvėje (3)

Raudonas žaibas blykstelėjo aptemusiame danguje, tik vienai akimirkai apšviesdamas Tamsos tvirtovės koridorius, o lietus kaip pašėlęs barbeno į grotomis apkaustytus langus. Tačiau Žemutiniuose požemiuose viso to nebuvo nei girdėti, nei matyti, giliausiuose tuneliuose tvyrojo tik stingdanti kapų tyla. Ravena neramiai dairėsi aplinkui, vis dar negalėdama patikėti tuo, kas įvyko. Ji pralaimėjo Melburnui ir kad daugiau nesipriešintų, buvo prirakinta belangėje, be jokios galimybės naudotis savo galiomis, nors jos ir taip dar nebuvo grįžusios.

Pažvelgusi sau į rankas, mergaitė timptelėjo grandines, tačiau pastangos ištrūkti buvo bergždžios. Ji pateko į nepavydėtiną situaciją ir stengėsi nepalūžti, juk turėjo būti nors vienas būdas iš čia pasprukti. Dar pabandė telepatiškai susisiekti su mama, tikėdamasi, jog bent viena galia galbūt bus neužblokuota, nes ji buvo valdoma mintimis, o ne kūnu. Bet nepavyko padaryti net to, kad ir kiek ji stengėsi, kad ir kiek maldavo, norėdama išgirsti mamos balsą, jas vieną nuo kitos skyrė stora, nepralaužiama siena.

Bandydama sugalvoti ką nors kitą, Ravena apsidairė po patalpą, bet joje nebuvo nė vieno langelio – tuo ir skyrėsi Žemutiniai požemiai nuo Aukštutinių. Tuščios ir nevilties kupinos mergaitės akys nuslydo grindimis. Vilties nebebuvo. Ji negalėjo patikėti tuo, kas įvyko, kad buvo priversta pasiduoti, bet kitaip negalėjo, nes būtų praradusi artimus. O dabar nežinojo, ar pasirinko teisingai, juk Tasdaras nė neplanavo paleisti Arelos, kas žino, ką sugalvos, norėdamas išgauti tiesą.

Sunkiai atsidususi Ravena nukreipė žvilgsnį į šoną. Kitoje kameroje sėdėjo Goda, kurios veidas atrodė be galo liūdnas. Ji taip pat mėgino išsilaisvinti, bet buvo per silpna, o po akimirkos jai ant skruosto sužibėjo ašara. Tačiau paguosti draugės Ravena nepajėgė, nes jautėsi taip pat, kaip ir ji.

– Tau skauda? – slogiai paklausė mergaitė.

Goda akių nepakėlė, nenorėdama rodyti jai savo bejėgiškumo, nors tai aiškiai išdavė jos balsas.

– Taip, man skauda. Tu nė nežinai, kaip man skauda...

Ravena tylėjo. Ji suprato kiekvieną žodį, bet atsakymui savų nerado.

– Bet tu nieko blogo nepagalvok, – sukuždėjo Goda. – Aš dėl visko kalta, galėjau nesakyti tau apie tą knygą. Dabar viskas būtų kitaip ir tu čia nekalėtum.

– Nekalbėk nesąmonių, – paprieštaravo Ravena. – Aš pati nusprendžiau keliauti į Tamsos karalystę viena, o tai buvo didžiausia mano klaida, nes per mane dabar turi kentėti kiti, tarp jų ir tu. Jeigu būčiau keliavusi ne viena, galbūt būtų buvusi galimybė lengviau pasprukti, bet aš tik norėjau jus visus apsaugoti, norėjau nors kartą nuveikti kažką naudingo. Pripažįstu, kad padariau klaidą, bet dabar jau per vėlu ką nors pakeisti, nebent pavyktų rasti būdą, kaip iš čia pasprukti, ir tuo pačiu padėti kitiems kaliniams.

– Kol kas nieko negalime padaryti, privalome bent trumpam pailsėti ir atgauti jėgas. Mums turi pavykti, tik nenuleisk rankų, gerai?

Ravena linktelėjo, nors jau seniai buvo praradusi viltį.

– Gaila, bet mums daugiau niekada nepavyks sužinoti, kaip panaikinti Tamsos karalystę gaubiantį blogį, – po ilgos tylos prakalbo ji. – Reikėjo man iš karto perskaityti tą knygą, kai galėjau, o dabar jos nebėra, Tasdaras ją sunaikino.

– Tikrai? – nustebusi kilstelėjo antakius Goda.

– Toje knygoje buvo daugybė burtų, tad jis nežinojo, kurių tiksliai reikia man, dėl to ją ir sunaikino. Galbūt nenorėjo rizikuoti, jei ir vėl pavyktų tą knygą pavogti.

– Tikriausiai, – sunkiai atsiduso mergaitė. – O tu buvai požemiuose ir bandei ieškoti savo sesers?

– Buvau kažkurioje požemio dalyje, bet ten mane pačiupo sargybiniai, – panarinusi galvą ji žvelgė į grindis. – O taip tikėjausi, kad pagaliau galėsiu ją pamatyti. Kaip jau sakiau, praėjo tiek laiko, galbūt ji seniai mirusi ir stengiuosi dėl nieko.