Demono vaikas (V dalis)

Antras skyrius. Nelygi kova (2)

Ravena sustingusi kurį laiką stovėjo prie durų, teliko vos keli žingsniai, ir bus savo tėvo kambaryje. Atrodė, širdis tuoj iššoks per gerklę, juk jame galbūt ras Azaros žiedą. O jeigu ir ne, patikrinti vis tiek buvo verta, nepaliks šios tvirtovės tol, kol neapieškos kiekvieno kampelio. Mergaitė pripažino, kad būtų greičiau, jei vykdytų užduotį ne viena, bet kur kas geriau atrodė veikti be pagalbininkų, taip bent jau žinojo, kad visi artimieji saugūs.

Giliai įkvėpusi oro, Ravena suėmė už rankenų ir patraukusi duris į save skubiai smuko vidun, kol jos nepastebėjo sargybiniai. Kambarys buvo erdvus ir labai prašmatnus. Viduryje stovėjo dvigulė lova su raudonais šilko patalais, minkštomis pagalvėmis ir laisvai krentančiu baldakimu. Ilgos, ąžuolo grindis siekiančios vyno spalvos užuolaidos ir draperijos suteikė patalpai rafinuotą įvaizdį, o žvakidės, šviestuvai ir vazos su šviežiai nuskintomis rožėmis pridėjo papildomo aristokratiškumo, kurio čia ir taip netrūko. Jo suteikė ir veidrodžiai su gražiai išgraviruotais auksiniais kraštais ir apvadais.

Ravenai pasidarė koktu žinant, kad kažkada Tasdaras čia laikė uždaręs jos mamą, o tai skatino tik dar greičiau viską apieškoti ir dingti. Liesdama kiekvieną daiktą, darinėdama spintas ir stalčius ji sunkiai galėjo įsivaizduoti, kaip įstengtų praleisti savo dienas tokioje vietoje su vyru, kurio nemyli... Galbūt ji buvo jauna ir nesuprato, kas tiksliai yra meilė, bet žinojo, kad būti priverstam kažką daryti yra tikra kančia.

Mintys lėkė šuorais, o tuo pačiu ir veiksmai, tačiau žiedo nesimatė nė ženklo, kad ir kaip atidžiai ji viską apžiūrėjo, būtų per daug lengva, jei taip paprastai jį rastų. Nusivylusi ji paliko kambarį ir nusprendė susikoncentruoti ties bibliotekos paieškomis. Mergaitė prarado laiko nuovoką, nežinojo, dabar vis dar naktis, ar jau rytas, bet nepaisant to jautėsi žvali ir galėjo judėti į priekį, be vargo tikrindama visus kambarius. Sargybinių čia nebuvo nė kvapo, bet taip pat ir bibliotekos. Reikėjo eiti kitur, nes šiame aukšte vis dar liko dešinysis sparnas.

Pasiekusi laiptus, Ravena jau norėjo sukti už kampo, bet išgirdusi žingsnius staiga krūptelėjo. Jie buvo tvirti, greiti ir labai garsiai aidėjo patalpoje. Mergaitė akimirkai sustingo, bet kai visai čia pat pasigirdo balsai, pasislėpė už artimiausių durų ir pro plyšelį stebėjo praeinančius koridoriumi vyrus, tikėdamasi, jog jie neužklups jos. Vienas jų ėjo taip arti, kad Ravena net sulaikė kvapą. Vieta, kurioje lindėjo, buvo tamsi, nedidelė ir prikimšta daiktų, tikriausiai koks nors sandėlis, todėl ji stengėsi nejudėti. Vyrai ramiai praėjo pro šalį, bet vienas jų tarsi kažką pajutęs grįžtelėjo atgal.

– Atrodo, kažkas čia yra ir... – tarsi abejodamas pasisuko kaip tik į tą pusę, kur stovėjo mergaitė.

– Geriau eikime prie vartų, – mostelėdamas ranka paragino jį partneris. – Vis tiek anksčiau ar vėliau ją rasime.

Likusi viena Ravena iš palengvėjimo atsiduso, bet tuoj pat ją persmelkė baimė, jog tėvas jau žino, kad ji čia klaidžioja. Tačiau kaip taip greitai galėjo suprasti, kad įsilaužėlė būtent ji? O gal tie sargybiniai kalbėjo visai ne apie ją ir apskritai ne apie įsilaužimą? Bet net jei ir tai, ji turėjo veikti kuo greičiau, kol jos planai neiškilo į viešumą.

Mergaitė dar kurį laiką tūnojo visiškoje tamsoje, norėdama būti tikra, kad jie nutolo pakankamai, po to atsargiai perkėlė koją per kažkokį daiktą, besipainiojantį šalia, ir atsargiai pravėrė duris. Koridoriuje buvo tuščia, tad patyliukais išlindo iš slėptuvės ir nuslinko į dešinįjį sparną. Ten tikėjosi sutikti daugiau sargybinių, todėl norėdama likti nepastebėta prigludo prie sienos ir žvilgtelėjo į dar vieną koridorių, tačiau jis atrodė lygiai taip pat, kaip tas, kuriame lankėsi prieš tai. Ji jau norėjo eiti tolyn, bet iš už kampo išniręs sargybinis nespėjus nė sureaguoti vikriai stvėrė jai už rankos.