Demono vaikas (V dalis)

Septintas skyrius. Vyriausioji pranašė (3)

– Ak, vis dar negaliu patikėti, kad tu čia, – statydama ant stalo puodelį arbatos džiaugėsi Lorena. – Dabar viskas bus kur kas lengviau, tu turi Azaros knygą ir sugebi sukurti tuos magiškus daiktus, galbūt pavyktų atrasti dar kažką, kas galėtų sustabdyti Tasdarą.

– Smagu, kad neprarandi vilties, bet nesu tokia stipri, kaip atrodo, – nusiminusi Eliza kurį laiką žvelgė į lygų stalo paviršių. – Azaros knyga tikrai labai naudinga, tačiau joje yra burtų, kurie net ir man sunkiai perprantami. Turėsiu praktikuotis dar daug metų, kad pasiekčiau Azaros lygį, bet net ir ji niekada neprilygo Tasdarui. Jei tik ji būtų kartu su mumis, galbūt pati galėtų mane ko nors išmokyti.

– Suprantu. Be to, neaišku, ar Azara vis dar gyva, jai jau tiek metų...

– Bėda ne amžiuje, nepamiršk, kad mes ypatingieji, ilgiau išliekame jauni ir stiprūs, – priminė moteris. – Šiuo metu sunku nuspėti, kas tiksliai atsitiko, galbūt mūsų laikmetis pasikeitė ir mums nežinant Tasdaras ja atsikratė, juk jei ne Azara, jis būtų laimėjęs Antrąjį visatų karą.

– Tai irgi nėra aišku, – maišydama arbatą sunkiai atsiduso pranašė. – Niekas nežino, kodėl jis tą karą nutraukė, iš pranašystės žinome tik tai, kad jau ruošiasi kitam.

– Bet kiek pamenu, antrasis prasidėjo vien dėl to, kad Arela paslėpė nuo jo dukterį, ar ne?

– Teisybė, bet Tasdarui pavyko greitai ją rasti. Visą laiką manėme, kad jis nežino jos buvimo vietos, nors iš tiesų jis mus tik apgaudinėjo, leisdamas manyti, jog ji saugiai gyvena pas Liną, o tai reiškia, kad visą laiką žinojo ir apie Agnesę.

– Bet jis leido Ravenai turėti normalią vaikystę, jei pasirodė tik po dešimties metų, tiesa?

– Taip, Tasdaras išpildė Arelos norą, nes Ravenos galios dar nebuvo veiksmingos, kad galėtų jam kuo nors pasitarnauti. Nors po to vis tiek gailėjosi, nes jei Ravena būtų likusi Tamsos tvirtovėje, galbūt dabar ištikimai jam tarnautų, – Lorena susimąsčiusi minutėlę tylėjo. – O kada planuoji vykti į Tamsos tvirtovę?

– Tikriausiai kitą naktį. Dabar jau per vėlu, prieš kelionę reikia gerai pailsėti.

– Jeigu nori, gali nakvoti čia. Mano namai nėra dideli, bet vietos tikrai rasčiau.

– Nesivargink, turiu grįžti į Azryatą, manęs ten laukia Arela ir Felicija. Jei negrįžčiau, jos dėl manęs jaudintųsi.

– Gerai, tada ilgai tavęs neužlaikysiu, – Lorena pakilo ir jau ruošėsi eiti į virtuvę, bet sumirkčiojusi lempos šviesa privertė ją stabtelėti ir pakelti galvą. Tuo metu Eliza kaip įgelta pašoko nuo kėdės, pajutusi pažįstamą aurą, ir nukreipė žvilgsnį į duris. Ant grindų krito ištįsęs, stovinčio tarpduryje žmogaus šešėlis.

– Melburnai? – negalėdama patikėti išlemeno ji.

– Ką čia veiki? – piktai kreipėsi į jį Lorena. – Kaip praėjai pro sargybą?

– Gražiai paprašiau ir įleido, – gūžtelėjo pečiais jis, tačiau jo balse moteris įskaitė melą.

– Tu juos visus užmušei, ar ne?

– Nesijaudink, jie gyvi. O ką daugiau daryti, kad čia patekčiau?

– Nešdinkis iš mano namų, – pro dantis iškošė ji.

– Nurimk, neatvykau dėl blogų tikslų, tik norėjau pasikalbėti su Chromu.

– Dabar jo nėra, darbo reikalais išvyko į Šviesos karalystę ir negrįš visą mėnesį, tau čia nėra ką veikti. Be to, puikiai žinai, ką jis galvoja apie tavo tarnavimą Tasdarui.