Demono vaikas (V dalis)

Šeštas skyrius. Ateities planai (2)

Skaidrus upelio vanduo spindėjo nuo kaitrios vidurdienio saulės ir tekėjo per smulkius akmenis, švelniai liesdamas per medinį tiltelį nuleistas basas Ariadnos kojas. Tyliai sėdėdama, sudėjusi rankas ant apnuogintų šlaunų, ji vis žvalgėsi aplinkui, tai į giedrą dangų, tai į Šešėlių girią horizonte. Pastarieji įvykiai išties ją neramino, nors visiškai nebuvo susiję su ja. Užtat su jos seserimi buvo, ir tai neramino labiausiai. Nors jos ir nesusitikdavo labai dažnai, turėjo gana stiprų ryšį, netgi dabar galėjo jausti, kad kažkas jai negerai, galbūt vertėtų ją aplankyti. Tačiau pati viena to padaryti mergina negalėjo, nes neturėjo galių, kad galėtų teleportuotis, o kiekvieną kartą kreiptis į Aristėją buvo šiek tiek nesmagu. Nors jie ir sutarė pakankamai gerai ir ji galėjo gyventi jo namuose, buvo tik paprasta padėjėja.

Aristėjas šiuo metu užėmė itin aukštą postą, ir Ariadna tuo žavėjosi, nors jam pačiam atrodė, jog per ilgai tūpčiojo vietoje, apgalvodamas kai kuriuos karalystei svarbius klausimus, galbūt dėl to nelaikė savęs geru valdovu. Bet perduoti pareigas kažkokiam nepažįstamam asmeniui irgi atrodė neteisinga, todėl Aristėjas ir delsė, ieškodamas kuo geresnių kandidatų, bandė juos geriau pažinti. Visa ta nelaimė su Gordonu jį tikrai prislėgė, ir nors jis daug apie tai nekalbėjo, Ariadna matė jo skausmą. Negalėdamas susidoroti su Vyriausiojo žynio ir tuo pačiu su valdovo pareigomis, jis didžiąją dalį paprastesnių darbų išdalino kitiems darbuotojams, netgi Agatai, kuri buvo stebėtinai darbšti. Tačiau dėl neaiškios priežasties Ariadnai ji nepatiko, tas jos žvilgsnis ir nemaloni atmosfera, vos ji užeidavo į kabinetą... Atrodė, tarsi Agata suėstų ją gyvą, nors ji nieko blogo ir nepadarė, o gal?

– Štai kur tu, Ariadna, – staiga pasigirdo balsas už nugaros ir pakreipusi galvą ji išvydo prieinantį Aristėją. Pasitaisiusi vėjo užmestą ant veido plaukų sruogą, ji juto po truputį kaistančius skruostus ir nukreipė žvilgsnį į savo basas kojas.

Aristėjas įsitaisė prie pat jos. Jo laisvai ant nuogo kūno krentančių marškinių rankovės buvo paraitotos iki alkūnių ir mergina akies krašteliu matė tas tvirtas rankas, kuriomis jis laikėsi už pasenusios medienos krašto. Kūną išmušė tik dar didesnis karštis, bet vydama nedorias mintis ji papurtė galvą. Aristėjas buvo jau suaugęs vyras, net keturiolika metų už ją vyresnis, o ji tebuvo jam tik maža mergaitė, į kurią jis jokiu būdu nežiūrės rimtai, be to, jam to neleido Vyriausiojo žynio pareiga. Ariadna nežinojo, kodėl tas darbas kur kas griežtesnis už paprasto žynio, bet jautėsi nusivylusi, nors nieko bendro tarp jų ir šiaip negalėtų būti. Ji neplanavo kurti šeimos, būdama tokia jauna. Norėjo pirmiau užsidirbti pinigų, kad turėtų tvirtą pagrindą, bet kai šalia sėdėjo toks vyras, sunku buvo atsispirti jausmams. Ariadna nė pati nežinojo, kada tiksliai suprato jaučianti jam kažką daugiau, o kai pagavo save galvojančią apie jį kiekvieną vakarą prieš užmigdama, jau buvo per vėlu, tad turėjo savo jausmus užgniaužti, kad tik Aristėjas nieko nepastebėtų.

– Apie ką galvoji? – žvelgdamas į dangų paklausė jis.

Mergina buvo tokia užsisvajojusi, jog išgirdusi jo balsą krūptelėjo ir staigiai nusukusi akis į šalį kelis kartus sumirksėjo.

– Apie nieką. Tik norėjau pabūti viena, tai viskas.

– Vis dar negaliu patikėti, kas nutiko Godai. Ir kodėl būtent tada nusprendžiau palikti ją vieną?

– Manai, kad ją pagrobė Tasdaras?

– Daugiau niekas kitas ir negalėtų, nors Arela ir nėra tikra, kodėl jis tai darytų, – sunkiai atsidusęs jis nušoko nuo tiltelio ir ėmė eiti akmenimis padengtu upės krantu. Ariadna nusekė iš paskos, ir nors nežinojo, ką pasakys, tenorėjo palaikyti jam draugiją.

– Kaip manai, ko turėtume dėl to imtis? – kreipėsi į ją Aristėjas.

– Arela tikriausiai darys viską, kad atgautų savo dukterį, bet mes net nežinome, ar Goda taip pat Tamsos tvirtovėje.