Demono vaikas (V dalis)

Dešimtas skyrius. Nelaisvėje (2)

Melburnas stovėjo prie kameros grotų, abiem rankomis spausdamas storus metalinius virbus, nukreipęs žvilgsnį į gilumoje grandinėmis surakintą Liną. Jos neryškus siluetas prietemoje kėlė jam tik dar didesnę neviltį. Neviltį dėl to, kad pats ją čia ir uždarė. Anksčiau būtų nė nesusimąstęs, padaręs, ką liepė Tasdaras, bet dabar neištesėjo to, ką pažadėjo savo dukteriai, ir ji daugiau niekada juo nebepasitikės...

– Ravena požemiuose, – slogiu balsu prakalbo jis, taip priversdamas kalinę pakelti galvą. – Goda taip pat.

– Ir kas iš to, kad man tai pasakei? – jo ausis pasiekė piktas Linos balsas. – Tarsi tai ką nors pakeistų.

– Tai keičia net labai daug. Galbūt Tasdarui pavyks išgauti iš jos viską, ko jam reikia, o tai reiškia mažesnę tikimybę nukentėti tau arba Arelai.

– Nori pasakyti, kad turėčiau džiaugtis, jog jis kankins savo vaiką, o ne mane?

– Žinoma ne, bet juk Tasdaras nekankins savo dukters, o jei jam pavyks ją prakalbinti, galbūt turėsi didesnį šansą išgyventi.

– Nuo kada tau rūpi mano gyvybė? – spjaute išspjovė ji. – Palik mane vieną, jei neturi, ką pasakyti.

Melburnas minutėlę tylėjo, rankomis vis dar spausdamas virbus. Linai buvo sunku įžiūrėti jo veidą, bet ji aiškiai juto iš jo sklindantį skausmą. O gal tai tebuvo iliuzija?

– Pažadėjau Agnesei, kad neleisiu Tasdarui tavęs paliesti, – po ilgos pauzės vėl prakalbo jis. – Ji myli tave kaip tikrą mamą, net jei ne visada tai parodo. Pati man pasakė, kad gailisi pykusi ant tavęs, jog neatskleidei visos tiesos. Tu juk privalėjai tai daryti, norėdama apsaugoti ją nuo manęs, nes Elizos tada dar nebuvo... bet dabar ji grįžo. Būtum atidavusi Agnesę jai, o ne man, pati tai aiškiai parodei. Suprantu, kad negaliu būti jai geras tėvas, tad bandžiau dėl jos padaryti bent kažką. Deja, negalėjau ištesėti savo pažado, tu esi čia, o kai ji tai pamatys, pati žinai, kas bus.

Taip, Lina žinojo, bet nesuprato, kodėl jis tai pasakojo jai, juk niekaip negalėtų jam padėti, net jei ir norėtų. Be to, iš kur jai žinoti, kad tokiu, kaip jis, išvis galima pasitikėti? Greičiausiai jis tik apsimetė rūpestingu vien tam, kad įgautų jos pasitikėjimą ir gavęs visą reikiamą informaciją vėl ją išduotų.

– Palauk, sakei, kad Eliza grįžo? – tik vėliau suvokusi, ką jis pasakė, su nuostaba akyse pažvelgė į jį Lina.

– Pats ją suradau, nors ji tik dar labiau viską apsunkins, bandydama man pakenkti, – jis giliai įkvėpė oro ir tarsi mėgindamas aprimti lėtai iškvėpė. – Bet taip net ir geriau, galbūt jai pavyks kaip nors tave iš čia ištraukti ir Tasdaras neatsikratys manimi, jei pats bandyčiau tau padėti.

Lina pašaipiai vyptelėjo.

– Vis dar bandai išnešti sveiką kailį?

– Jei manai, kad galėčiau pasipriešinti ir ištrūkti, tu dar nepažįsti Tasdaro, nežinai, kaip giliai esu įklimpęs.

Balsas nuskambėjo tyliai, beveik ramiai, bet už jo slypėjo toks nusivylimas, jog Lina jau norėjo tikėti, kad jis kalba nuoširdžiai ir visą tą laiką gniaužė savo tikruosius jausmus, kad giliau prisikasusi atrastų tikrąjį Melburną, tą, kurį pamilo Eliza, juk ji negalėtų mylėti siaubūno, ar ne? Lina niekada rimtai jo neišklausė, nebandė suprasti, bet jis ir pats buvo užsispyręs, kad kam nors atsivertų. Tačiau dabar, stovėdamas prie šios kameros, jis atrodė palūžęs, tarsi kažkas jame būtų nutrūkę.

– Niekada nenorėjau jų ten uždaryti, niekada nelinkėjau niekam blogo, bet dėl Tasdaro turėjau apsimesti esantis stiprus, – vėl prakalbo jis. – Juk aš tik noriu gyventi, supranti? Tasdaras gali bausti mane kad ir šimtą kartų, bet vieną dieną jam nusibos, o tada... jis mane nužudys galutinai. Žinai, kiek kartų per savo gyvenimą buvau susidūręs su mirtimi? Tik du, ir jie buvo neapsakomai baisūs, bet tuos abu kartus jis ištraukė mane iš mirties nagų vien tam, kad bijočiau dienos, kada ji ir vėl mane pasiglemš. Reikėjo nesutikti su tuo pasiūlymu, jau geriau būčiau miręs, nei prisikėlęs, bet noras gyventi buvo didesnis. Tada buvau toks jaunas ir nemaniau, kad viskas pasisuks būtent šitaip. Tas niekšas mane apgavo, kaip ir visus kitus, kuriuos išnaudoja. Tikriausiai spėlioji, kas tokio nutiko, nes niekada niekam nepasakojau.