Demono vaikas (V dalis)

Septintas skyrius. Vyriausioji pranašė (1)

Sustojusi prie Dvasių karalystės vartų, Eliza pažvelgė jau į temstantį dangų. Privalėjo paskubėti ir kuo greičiau nukakti pas Loreną, kol dar neatėjo naktis, tad paspartino žingsnį ir perėjusi šviesos stulpą pagaliau atsidūrė prie į dangų besistiebiančių geležinių strypų. Aplinkui tvyrantis rūkas trukdė aiškiai juos įžiūrėti, o tiršti kamuoliai tarsi bandė paslėpti įėjimą. Eliza nedelsdama žengė į priekį ir pajutusi nuo jų sklindantį šaltį pasigailėjo nepasiėmusi apsiausto. Tuo metu prie vartų pastebėjo stovinčius sargybinius, apsiginklavusius ietimis ir skydais.

– Malonu, kad užsukote į Dvasių karalystę, – nusilenkdamas prakalbo vienas iš jų. – Ko pageidausite?

– Aš pas Loreną Chiron, – trumpai atsakė ji, tikėdamasi, kad jie praleis.

– Kas tokia būsite?

– Eliza Chiron.

– Giminaitė? – nustebęs kilstelėjo antakį sargybinis, žvelgdamas į ją pro pakeltą šalmo antveidį.

– Taip, atėjau su rimtu reikalu, privalau tučtuojau su ja pasikalbėti.

– Prašau, sekite paskui mane, – mostelėjo ranka jis.

Sargybiniui nužingsniavus plačiu akmenuotu taku, Eliza nelaukdama nuėjo iš paskos. Daedaro miestas jau skendėjo tamsoje, o neaukšti pastatai slėpėsi medžių šešėliuose, tad artėdama prie Lorenos namų ji svarstė, ar tik neatvyko per vėlai, galbūt reikėjo sulaukti ryto. Tačiau delsti ji nenorėjo, kaip ir sakė, atvyko su svarbiu reikalu. Vylėsi, kad Lorena tokiu metu nebus užsiėmusi kitais reikalais, juk pasirodė čia visiškai nelauktai. Galbūt pirmiau reikėjo paprašyti Arelos, kad susisiektų su Lorena telepatiškai, bet dabar jau negalėjo nieko pakeisti.

– Štai čia, – sargybinis netrukus sustojo prie medinių tvoros vartelių.

Eliza pati žinojo, kur rasti reikiamą namą, bet jis tikriausiai lydėjo ją dėl saugumo. Vieta po tiek metų atrodė nė kiek nepasikeitusi, ir moteris spėliojo, kiek bus pasikeitusi pati Lorena. Turbūt nustebs ją pamačiusi, juk praėjo tiek laiko, kai paskutinį kartą jos buvo susitikusios. Belsdama į duris ji juto vis kylantį jaudulį, norėjo išvysti taip seniai paliktą draugę, atkurti senas pažintis ir grįžti prie ankstesnio gyvenimo, nors naujas buvo kur kas priimtinesnis. Ir vis dėlto net ir gyvendama taikiai praeities savęs ji negalėjo užmiršti. Dažnai užklupdavo save galvojančią, kaip artimieji laikosi be jos, kurie dar gyvi, o kurie jau mirę, bet nustumdavo tas mintis į šalį ir gyvendavo šia diena, visiškai nenutuokdama, kad vieną dieną grįš.

– Eliza, kokia staigmena, – vos pravėrusi duris net aiktelėjo Lorena. – Iš kur tu čia? Dvasios man neparodė apie tavo ketinimą grįžti, nors Azara ir sakė...

– Atleisk, kad taip tave nustebinau, – kaltai šyptelėjo Eliza. – Ir man pačiai viskas taip nerealu.

– Vaje, užeik, šiandien aš viena, vyras išvykęs darbo reikalais, – pamojo ranka ji. – Tikriausiai turi nemažai ką papasakoti.

– Taip, bet atvykau čia dėl kitko, negalėsiu ilgai užsibūti.

– Žinoma, paruošiu žolelių arbatos, o tu jaukiai įsikurk, žinai, kur ką rasti.

Užtrenkusi laukujes duris ir džiaugdamasi netikėta viešnia, Lorena nuskubėjo į virtuvę, o Eliza – į kambarį, kur ji priima visus savo svečius. Priešingai nei iš išorės, vieta atrodė atnaujinta, bet vis dar pritaikyta žmogui, galinčiam bendrauti su dvasiomis. Tamsūs baldai ir žvakidės suteikė patalpai ne tik mistiškumo ir paslaptingumo, bet ir jaukumo bei šilumos. Dairydamasi aplinkui, moteris įsitaisė prie stalo ir laukė pasirodančios Lorenos, o toji visai netrukus išniro iš už kampo su padėklu rankose. Ramiai degančių žvakių šviesoje išryškėjo neįtikėtinai ilgi banguoti jos plaukai ir šviesus veidas, kuriame spindėjo įrėmintos tamsiai žalios akys. Prisėdusi šalia, ji paslinko viešniai puodelį. Tuo metu pro langus šmėstelėjo lengvas šešėlis. Lorena jo tarytum nepastebėjo, o Eliza šiek tiek išsigandusi pažvelgė į ją.