Aiškių žingsnių aidas atsimušė į vėsias akmenines sienas, kai juodais apsiaustais apsigobę vyriškiai, su sunkiais nešuliais ant pečių, skubiai patraukė klaidžiais požeminiais koridoriais. Juos gaubianti tamsa visai nebaugino, nes tai buvo teritorija, kurią jie pažinojo kaip penkis savo pirštus. Kiekvienas kampelis čia atsidavė ne tik tamsa, bet ir niūrumu, siurbiančiu visas teigiamas emocijas ir verčiančias jas baime ir pasibjaurėjimu.
Norėdami trumpam pailsinti nuo svorio nutirpusius raumenis, vyrai minutėlei stabtelėjo, po to vienas iš jų mostelėjo ranka, rodydamas, kad metas judėti į priekį. Netrukus pasenusį koridorių pakeitė erdvi tuščia salė. Priešingai nei kitose požemio vietose, kambario sienos buvo lygios, o be durų priešais nieko daugiau nesimatė. Išsitraukęs iš kišenės didelį varinį žiedą su skirtingų dydžių ir formų raktais, vyriškis nedvejodamas išsirinko reikiamą. Spyna spragtelėjo, patvirtindama, kad durys sėkmingai atrakintos, ir abu vyrai pagaliau žengė vidun. Priešais juos atsivėrė siaura patalpa su žemyn vedančiais laiptais, o einant gilyn oras po truputį darėsi drėgnesnis ir šlykštesnis, mat buvo prisigėręs sukrešusio kraujo kvapo.
Kai laiptai baigėsi ir žemė po kojomis vėl tapo lygi, vyrai persimetė žvilgsniais, bet visiškai nekalbėdami ėjo toliau. Žemutinio požeminio koridoriuose eilėmis rikiavosi daugybė kamerų, neleisdamos abejoti, jog tai kalėjimas. Juodoms figūroms einant tvirtomis akmeninėmis grindimis, iš kai kurių kampų atsklido pagalbos šauksmai ir dejonės, bet nekreipdami į tai dėmesio jie pasuko į dešinę ir sustojo prie vienos iš kamerų. Vyras su raktais žengė prie durų, o kai jas atrakino, nedelsdami jie sumetė savo nešulius ant grindų. Vienas taip juokėsi, kad jo balsas aidėjo per visas kalėjimo sienas.
– Gali kad ir mirti, niekam nerūpi, – piktą juoką pakeitė šaltas, bejausmis balsas. Daugiau nieko nesigirdėjo, tik jėga užtrenkiamos ir užrakinamos durys. Žingsniams nutolus įsitvyrojo tyla ir naujieji kaliniai beviltiškai susižvalgė, žinodami, kad jų laukia ilga diena.
Kaip ir visa kita šiame kalėjime, kameros atrodė tarsi didžiuliai akmens luitai, stačiakampio formos ir pakankamo dydžio tik dviem kaliniams. Blausi deglų šviesa apšvietė koridorius, tačiau jose jokio šviesos šaltinio nebuvo. Už tų kietų metalinių durų nesimatė net menkiausio šviesos lopinėlio. Su kaliniais jie čia elgėsi kaip su gyvuliais, todėl niekas nesivargino aprūpinti jų lovomis ir teko miegoti ant grindų. Vienintelis privalumas – atskiras vonios kambarys, į kurį galima patekti pro nedidelį plyšį tarp sienos, skiriančios kamerą nuo koridoriaus.
Kurį laiką ant grindų sėdėjusi figūra pakilo ir norėdama patikrinti durų tvirtumą pirštų pagalvėlėmis braukė lygiu paviršiumi, tarsi ieškodama įtrūkimų metale. Keletą kartų jos riešas sustojo, lyg būtų ką užčiupusi, tačiau rasti kažką, kas suteiktų vilties pabėgti, nesisekė. Nenorėdama pasiduoti, moteris dešiniuoju petimi įsirėmė į akmenį ir bandė jį kaip nors pralaužti, bet to nepakako, tad stipriai įsikibo pirštais į sienos plyšį. Tačiau pastangos ką nors padaryti buvo bevertės, siaurų tarp sienų plyšių nepavyko nei sugriebti, nei pajudinti.
Praradusi viltį Lina sunkiai atsiduso. Veide atsispindėjo neigiamos emocijos, bet atrodė, jog ji įtemptai mąstė. Kankino sunkus jausmas, kad atsitiks kažkas labai siaubingo, o tą jausmą dar labiau sustiprino tyla. Staiga viskas pasidarė taip absurdiška, ir dabar moteris svarstė, kaip šioje vietoje baigsis jos gyvenimas, juk iš Nebūties pasaulio niekas taip paprastai nepasprukdavo. Po žeme ji negalėjo matyti saulės ir prarado laiko nuovoką, o naudotis savo galiomis negalėjo dėl riešus juosiančių metalinių ringių. Tačiau šį kartą sėkmė nenusišypsos ir jai nepadės joks Melburnas, kuris už ankstesnę pagalbą tikriausiai buvo žiauriai nubaustas.
Maždaug po valandos koridoriuje ir vėl pasigirdo žingsniai ir juos lydintys atodūsiai. Dabar sargybinis atėjo vienas. Jo batai buvo kaustyti metalu, todėl kiekvienas žingsnis kėlė ausį rėžiantį trenksmą, aidintį šiame begaliniame kalėjime. Visi garsai nutilo, asmeniui priartėjus prie Linos kameros durų. Po kelių akimirkų tylą nutraukė raktų džeržgesys. Spyna garsiai spragtelėjo, o kai durys pagaliau atsidarė, kalinė susidūrė su tamsiu žmogaus siluetu.
ŞİMDİ OKUDUĞUN
Demono vaikas (V dalis)
FantastikTasdaras ištrūko iš nelaisvės ir bet kada gali imtis tik dar drastiškesnių priemonių, norėdamas sužlugdyti tuos, kurie prisidėjo prie jo įkalinimo, tačiau prabėgo jau metai ir visą tą laiką tvyrojusi tyla kelia vis didesnį nerimą. Ravena jaučia būti...
