Demono vaikas (V dalis)

Šeštas skyrius. Ateities planai (3)

Melburnas išvedė Arelą iš didžiosios salės ir jie patraukė tamsiu koridoriumi, vedančiu požemių link. Arela neturėjo jėgų kalbėti, tad tylėdama tik dairėsi aplinkui. Paskutinį kartą buvo čia prieš dvylika metų, bet vieta atrodė nė kiek nepasikeitusi. Joje atgimė ne tik seni prisiminimai, bet ir pojūčiai, kuriuos taip stengėsi užgniaužti giliai savyje. Tiek kartų buvo vedama šiuo koridoriumi į kankinimų kambarį, kuriame Tasdaras negailestingai talžė ją botagu. Randai buvo išlikę iki šiol, ir ji guodėsi tuo, kad jie vagojo tik nugarą, tad negalėjo jų matyti.

– Žinau, ko čia reikėjo Ravenai, – staiga prakalbo Melburnas, taip priversdamas ją krūptelėti. – Knygos, kurioje yra burtai, galintys padėti panaikinti skydą, gaubiantį visą Tamsos karalystę. Deja, Tasdaras sunaikino tą knygą, kad Ravena jos negautų, vis tiek jei skydas kaip nors išnyktų, galėtų be vargo jį atkurti, nes jau moka tuos burtus mintinai.

– Bet... bet iš kur tu viską žinai? – negalėjo patikėti moteris. – Juk galėjai viską pasakyti Tasdarui.

– Bet nepasakiau, – gūžtelėjo pečiais jis. – O gal norėjai?

– Ne, bet kodėl to nepadarei? Maniau, ištikimai jam tarnauji.

– Tai dar nereiškia, kad turiu daryti viską, ko jis užsigeidžia, dar nesu toks beširdis. Suprantu, jis kankins tave, kol galiausiai išgaus tai, ko jam reikia, bet pati tai pasirinkai, turėsi ir iškęsti.

– Vadinasi, būtum pritaręs bet kokiam mano sprendimui?

– Ne man spręsti, ką turėtum daryti, aš tik prisitaikau.

Arela tylėjo, nežinodama, ką daugiau jam pasakyti. Eiti į priekį sekėsi sunkiai, nes po Tasdaro smūgio vis dar skaudėjo pilvą, bet Melburnas to nepaisydamas sparčiai vedė ją tolyn. Po kelių minučių jie įžengė į erdvesnę, deglų apšviestą patalpą. Moteris susigūžė nuo kūną apėmusio šalčio, išbalusį jos veidą aiškiai apšvietė ugnis, tik dar labiau išryškindama nerimą ir skausmą jos akyse.

– Atkišk rankas, – paliepė jai vyras, iš pašonės traukdamas antrankius. – Net jei ir nepritariu tam, jog tu čia, negaliu rizikuoti, kad naudodama galias paspruktum.

Arela nesiginčydama pakluso. Žinoma, galėtų bandyti pasprukti, kol dar nebuvo suvaržyta, bet tik dar labiau nukentėtų. Be to, negalėjo bėgti iš čia kaip bailė, kai žinojo, kad kažkur pas Tasdarą vis dar turėtų būti Rebeka.

– Beje, o kaip dėl Ravenos? – bebaigdamas rakinti antrankius pakėlė į ją akis Melburnas. – Ar ji tikrai nešioja savyje Tasdaro galią?

Arela nieko nesuprasdama pažvelgė į jį, bet pamačiusi įdėmų žvilgsnį iškart nusuko akis.

– Ką nori tuo pasakyti? Ji Tasdaro duktė, nejau nė karto nematei jos galių?

– Girdėjau, ką jis sakė, kad pirmas vaikas nėra jo, pamaniau, galbūt Ravena taip pat.

– Nenoriu su tavimi apie tai kalbėti, – šaltai atkirto ji. Ir kodėl gi jam taip parūpo? Greičiausiai tik norėjo suktais būdais išgauti atsakymą ir pasakyti jį savo šeimininkui, kad už tai gautų dosnų atlygį. – Tasdaras viskuo pasirūpino, pats matei, kaip laikė įkalinęs mane tvirtovėje.

Melburnas daugiau nieko nesakė, tik vedė ją tolyn apgriuvusiais laiptais. Atrodė, kad jie niekada nesibaigs, o šaltis tik dar giliau skverbėsi į kūną, iki pat kaulų smegenų. Eidama paskui vyrą, Arela bandė suprasti, kiek iš tiesų jis yra įklimpęs į Tasdaro pinkles ir ar padėtų jai surasti dukteris ir iš čia pabėgti, jei tik kaip nors jį įtikintų. Melburnas nebuvo toks, kaip Tasdaras, ji jautė jo abejones ir baimę, galbūt pavyktų kaip nors prisikasti? Nors ne, moteris papurtė galvą, negalėjo griebtis paskutinio šiaudo, galbūt gėrio jo širdyje jau seniai nebeliko, o ji tik bandė bereikalingai jį rasti. Galbūt Melburnas tik apsimetė nesantis visiškai blogas ir gerai mokėjo vaidinti emocijas, nes norėjo, jog ji prarastų budrumą ir jam išsipasakotų, kaip ji ir manė prieš tai, o tai reiškia, kad jos padėtis nė kiek nebuvo geresnė.