Demono vaikas (V dalis)

Dvyliktas skyrius. Išdavystė (2)

Praėjo dar viena diena tarp šių keturių Tamsos tvirtovės požemių grotų, tačiau jokių žinių jie daugiau nesulaukė. Neramiai blaškydamasis aplinkui, Gordonas pažvelgė į ant lovos susigūžusią Arelą, bet ji kietai miegojo. Galbūt net ir geriau, bent kuriam laikui bus atsiribojusi nuo pasaulio. O pačiam užmigti buvo sunku. Kantrybė baigė sekti. Nenurimdamas jis vaikščiojo iš vieno kameros galo į kitą, kartkartėmis rankomis suimdamas virbus ir bejėgiškai žvelgdamas į tamsą, tarytum kažko laukdamas, bet niekas taip ir nepasirodė.

– Gordonai? – Arela suraukusi kaktą pramerkė akis, bandydama jį įžiūrėti.

– Atleisk, jei prižadinau, – apgailestaudamas sukuždėjo jis. – Tiesiog kai pasakei, kad Goda galbūt taip pat čia... privalau ją kaip nors ištraukti.

Arela palengva pakilo nuo lovos, nusibraukė nuo sijono nešvarumus ir priėjo arčiau, taip rodydama, kad daugiau nebemiegos.

– Aš taip pat labai nerimauju. Ir dėl Ravenos, ir dėl Godos, bet kol iš čia neištrūksime patys, nieko negalėsime padaryti, o tie antrankiai tik dar labiau trukdo. Jei būtų koks nors būdas juos nusiimti...

Taip, Gordonas apie tai galvojo jau daugybę kartų, bet nebuvo nieko, su kuo galėtų tai padaryti nesusižeisdamas rankų arba nesukeldamas garso, juk netoliese patruliuojantys sargybiniai tikrai jį išgirstų. Be to, susižeidęs rankas jis neįstengtų deramai naudotis savo galiomis.

– Tu teisi, bet nemanau, jog tai labai padėtų, – sunkiai atsiduso jis. – Jau sakiau, kad praradau didžiąją dalį galių, nes dievai nori perduoti Žynių lazdą Godai. Mano galios būtų per menkos įveikti visus tuos sargybinius ir tuo pačiu saugoti tave. Tasdaras tik ir laukė, kada susilpnėsiu, kad galėtų mane čia įkišti.

Gordonas nusivylęs prisėdo ant grindų ir atsirėmė į šaltą akmeninę sieną. Galvoje sukosi daugybė minčių, kurias staiga nutraukė Arela.

– Bet ar negalėtum kaip nors tų savo galių atgauti?

– Galėčiau, bet prie to turėtų prisidėti Goda. Ji dar nepasirengusi tokiems išbandymams.

Jis nutilęs pasisuko į Arelą, žiūrinčią į grotų pusę, bandydamas suprasti, kaip ji dar neišprotėjo, būdama tokioje vietoje ir manydama, kad galbūt laukia amžinas kalėjimas požemiuose, juk Tasdaras bet kada galės ją sugauti vėl, jei ir ištrūks. Ta tyla priminė jam laikus, kai kartu jie ištisas valandas prasėdėdavo po žvaigždėtu nakties dangumi ir apie nieką nekalbėdavo. Tačiau žodžiai tada nebuvo labai svarbūs, jie turėjo laisvę ir galėjo džiaugtis vienas kitu, negalvodami apie Tasdarą, o dabar to daugiau niekada nebus...

Kai Gordonas atitrūko nuo minčių, Arela jau buvo atsisukusi į jį, tad jis nukreipė žvilgsnį į mažą grotuotą langelį, pro kurį matė tik juodą kaip degutas naktį.

– Privalau taupyti savo galias, nes kuo daugiau jų naudosiu, tuo blogiau bus, – pagaliau prakalbo jis.

– Nori pasakyti, kad bet kada gali prarasti ir tas, kurias turi? – persigando moteris. – Bet tai juk reiškia, kad...

– Man jau nebedaug liko, – vis dar žvelgdamas į langelį liūdnai kalbėjo Gordonas. – Galių taupymas duos man bent šiek tiek daugiau laiko, bet jis galiausiai baigsis. Blogiausia tai, kad Goda to dar nežino, nespėjau jai pasakyti, o ir nežinau, ar ji turėtų rizikuoti savo gyvybe, kad atitaisytų tai, ką pridirbo dievai.

– Bet ką ji turėtų daryti, kad susigrąžintum savo galias?

– Sukurti naują Žynių simbolį. Tada ir vėl galėčiau tapti žyniu, bet tai labai ilgas ir varginantis procesas, o aš tiek laiko nebeturiu. Visų pirma Godai reikėtų išmokti kalvystės, bet ji dar per jauna, kad sugebėtų tai padaryti, be to, kalviai dirba metų metus, kol išmoksta savo amato.