Demono vaikas (V dalis)

Devintas skyrius. Galutinis sprendimas

– Štai čia! – Goda rankų gestais rodė į langą, pro kurį buvo matyti tik krūmai.

Ravena iškart suprato, ką ji suplanavo, ir nedelsdamos jos iššoko laukan. Tik tada, kai Ravenos kojos lengvai dunkstelėjo ant minkštos žemės, Goda prisitraukė ją arčiau ir prigludo prie apgriuvusios plytinės sienos. Mergaitė visa nugara juto nelygius išsikišimus, bet stovėjo nejudėdama, laukdama, kol sargybiniai patikrins namą ir nieko neradę išeis. Krūmai priešais jas buvo puiki priedanga nuo sargybinių, vaikščiojančių gatvėje, bet abi žinojo, kad vis tiek turės kažko imtis, norėdamos ištrūkti iš Tasdaro valdų, o tai tikrai nebus taip paprasta.

Sunkūs žingsniai jau buvo girdėti visai netoliese. Ravena net sulaikė kvėpavimą, nors sargybiniai jokiu būdu negalėjo jo išgirsti. Nė pati nesuvokdama ji iš visų jėgų spaudė Godos ranką, bet toji nė kiek į tai nereagavo, stovėjo prisiplojusi prie sienos, maldaudama visa širdimi, kad viskas kuo greičiau baigtųsi. O žingsniai buvo jau visai čia pat, už sienos. Jei tik sargybiniai pažvelgtų pro langą...

Bet netrukus žingsniai ėmė tolti. Mergaitės nejudėjo tol, kol jie visai nenutilo, ir tik po to lengviau atsikvėpė.

– Ir ką darysime dabar? – susirūpinusi paklausė Ravena, susisupdama į savo tamsų apsiaustą. – Jeigu turėčiau savo galias, viskas būtų kur kas paprasčiau.

– Nemanau, kad galios padėtų, jei tektų jas naudoti kaunantis, – Goda žvilgtelėjo per krūmus gatvės pusėn. – Nebent turi kažkokią galią, kuri greitai mus iš čia ištrauktų.

– Su nematerialumo galia einu kiaurai sienas, bet tai nepadėtų praeiti nepastebėtoms per tokią atvirą vietą, nebent... – mergaitė trumpam pritilusi pažvelgė į draugę, kuri susidomėjusi atsisuko į ją. – Darysime, kaip Neptūnas – apsimesime kitais žmonėmis.

– Ką nori tuo pasakyti? – kilstelėjo antakius ji.

– Dar tada, kai nebuvau išvadavusi mamos iš Nebūties pasaulio, Melburnas pagrobė Neptūną, o jis pabėgo, apsirengęs sargybinio šarvus.

– Manai, mes taip galėtume? O kaipgi mūsų ūgis?

Ravena nužvelgė save nuo viršaus iki apačios. Na žinoma, būtinai turėjo būti tokia žema. Neptūnui pasisekė, nes jis buvo aukštas, beveik kaip suaugęs, vidutinio ūgio vyras, net jei šarvai ir nevisai tiko, niekas į tai neatkreipė dėmesio.

– Tu teisi, nieko neišeis, – nusivylusi sunkiai atsiduso ji. – Bet gal pavyktų kaip nors prasmukti pro šiuos krūmus? Ten toliau matyti miškas, eidamos juo pasiektume vartus.

– Bet kas tada? Kaip praeiti pro juos?

– Rizikuosime ir kausimės su sargybiniais. Neturėtų būti labai sunku, jie išsiskirstę po visą miestą, prie vartų greičiausiai bus tik maža dalis jų, – Ravena patapšnojo sau per šonus. – Neturiu galių, bet nesijaudink, man padės durklai, juk sargybiniai taip pat be galių.

– Gerai, taip ir padarysime, vis geriau nei nieko. Svarbiausia pasiekti tuos vartus, galbūt, jei veiksime greitai, net nereikės kautis su visais sargybiniais.

Ravena linktelėjo ir mergaitės vienu metu pajudėjo į priekį, atsargiai traukdamos kelyje besipainiojančias šakas, o minkšta žemė visiškai sugėrė jų žingsnius. Goda sunerimusi vis žvilgčiojo į pašonėje einančią draugę. Toji atrodė prastokai, apie jos savijautą išdavė ir neįprastai perbalęs veidas. Tačiau ko nors klausti mergaitė nedrįso, nes Ravena vis tiek viską paneigs, nors prarasti sąmonės negalėjo be reikalo. Bet kad ir kaip neramu buvo, dabar kur kas labiau rūpėjo ištrūkti, tad jos ėjo į priekį, susitelkdamos į užduotį, stiprus vėjas taršė abiejų plaukus ir Ravenos apsiaustą. Kojos lengvai nešė tikslo link, kol galiausiai mergaitės sustojo, pro medžių lapus įžvelgdamos metalinių grotų virbus. Ravena praskirstė smulkesnes krūmų šakas, norėdama atidžiau įsižiūrėti.