Demono vaikas (V dalis)

Keturioliktas skyrius. Laisvės kaina (1)

Pagaliau galėdamas sutelkti dėmesį vien į kovą, Gordonas atmušė kalaviju smūgį, kuris visu greičiu lėkė tiesiai į jį. Tasdarą, žinoma, kažkuo veikė tas sužeidimas, tik jis stengėsi to neparodyti. Bet jo būklę išdavė judesiai, jis nejudėjo taip greitai, kaip prieš tai, jeigu tik pavyktų ir vėl sužeisti jį Elzaro ašmenimis, galbūt laimėtų bent kažkiek daugiau laiko. Tačiau Gordonas nebuvo tikras, ar būdamas silpnesnis sugebės tai padaryti, nes praėjo jau daugiau nei metai, kai paskutinį kartą su juo kovėsi, jau nebežinojo, kiek pats sugeba. Vis dėlto, jis buvo pasiryžęs aukotis, kad tik kiti liktų saugūs. Neabejojo, jog Aristėjas stipresnis už Melburną, tad jei šis ir pastos kelią, be problemų pavyks išsisukti.

Šį kartą į Gordoną lėkė ugnies kamuolys, bet jis atkišo kalaviją ir tvirtai įrėmęs kojas į grindis nukreipė smūgio bangą į šoną. Ugnis kliudė grindis, išsitaškydama į visas puses, tačiau jis nespėjo nė atsikvėpti, ir kai dar vienas smūgis beprotišku greičiu lėkė jo pusėn, staigiai metėsi į šalį. Visai šalia buvo siena, tad skaudžiai trenkėsi į ją petimi, o atskriejus trečiam ugnies kamuoliui apsigaubė psi energijos skydu. Net jei Tasdaras ir susilpnėjo, pats Gordonas buvo praradęs kur kas daugiau jėgų ir nė iš tolo jam neprilygo. Skydui išnykus, jis tvirčiau suspaudė kalavijo rankeną ir ignoruodamas skaudantį petį laukė dar vieno puolimo. Dabar Tasdaras delsė, vienoje rankoje liepsnojo ugnis, o su kita jis laikė vieną iš savo kalavijų ir įtartinai šypsojosi. Gordono raumenys tik dar labiau įsitempė. Užuot atmušinėjęs smūgius, jis turėjo kažko imtis, bet nežinojo, kaip prie jo priartėti. Tikriausiai turėjo rizikuoti, net jei tai reikštų, kad pats nukentės.

Tuo metu Tasdaras pašoko iš vietos ir lėkdamas tiesiai į priešininką jau kaupė dar vieną ugnies kamuolį. Bet užuot ruošdamasis atmušti smūgį, Gordonas kaip kulka šovė jo pusėn. Milžiniškas ugnies pliūpsnis pasklido iš demono delnų, o žynys tik prisidengė ranka galvą, ir toliau prie jo artėdamas. Liepsnų liežuviai apsupo jį iš visų pusių, tarytum botagai talžydami rankas ir kojas, tuo pačiu keldami deginantį skausmą, bet tai jo nesustabdė. Ir štai, Tasdaras buvo jau visai čia pat, beliko tik ištiesti kalaviją ir...

Viskas įvyko taip greitai, kad nė pats Gordonas nespėjo suvokti. Vieną akimirką jis tiesė kalaviją, o kitą – ašmenys susmigo giliai Tasdarui į krūtinę. Šis greičiausiai nesitikėjo tokio posūkio ir tik stovėjo sustingęs. Pirmą kartą Gordonas jo veide įžvelgė baimę ir vos vos šyptelėjo. Ugnis išsisklaidė, tad žengęs žingsnį atgal jis ištraukė ašmenis. Tasdaras neišleido nė garso, bet susverdėjęs susiėmė už krūtinės, tarsi jam būtų sunku kvėpuoti, ir dar akimirką žvilgtelėjęs į priešininką per kelis metrus atsitraukė. Veidą perkreipė skausminga šypsena, po to jis apsigobė apsiaustu ir tiesiog išnyko iš požemių.

Gordono raumenys atsipalaidavo. Tankiai alsuodamas jis paleido kalaviją ir suklupo ant kelių. Ne, tai dar nebuvo pabaiga, jam reikėjo kuo greičiau dingti iš čia, bet prieš tai turėjo dar šį tą padaryti. Pajutęs grėsmę, Tasdaras pabėgo, palikęs įėjimą į Žemutinius požemius neužkirstą. Tiesa, prie įėjimo neprileido duobė, bet ji nebuvo labai plati, galbūt galėtų pabandyti ją peršokti. Jis žūtbūt privalėjo ištraukti iš ten Raveną ir Godą, niekada sau neatleistų, jei turėtų bėgti, net nebandęs joms padėti. Pakilti buvo sunku, rankos perštėjo nuo nudegimų, mat nukentėjo labiausiai, kai stengėsi apsaugoti galvą, o apskurę drabužiai karojo ant kūno. Gordonas atsitraukė keletu metrų nuo duobės, kad galėtų įsibėgėti, ir netrukus jo kojos atsiplėšė nuo žemės. Tik būdamas netoli krašto jis suvokė, jog galbūt vis dėlto jo nepasieks, o apačioje dugno nebuvo matyti, tikriausiai užsimuštų, jei nukristų, bet nepanikuodamas pačiupo už išsikišusio akmens ir taip perkėlęs savo kūno svorį kita ranka įsitvėrė krašto. Po kojomis byrėjo akmenys, kai jis kapanojosi viršun, bet šiaip ne taip pavyko.