Demono vaikas (V dalis)

Ketvirtas skyrius. Pažadas (2)

Tamsos karalystėje viešpatavo bauginanti tyla. Ravena neramiai dairėsi aplinkui, galvodama, kaip iš čia pasprukti, ko imtis, kad tėvas nesužinotų, kokią knygą ji paėmė iš bibliotekos. Bet kuo arčiau didžiosios salės buvo, tuo blogiau jautėsi, o prie šono prigludusi knyga tik ir priminė, į kokią siaubingą padėtį iš tiesų pakliuvo. Galbūt Tasdarui niekada tiksliai nepavyks sužinoti, kodėl jai reikėjo būtent šios knygos, ar kad planavo atsiimti Azaros žiedą, bet jos pasirodymas čia patrauks didžiausią jo dėmesį. Galbūt jis neišleis jos iš tvirtovės tol, kol visko nepasakys, gal net kankins, bet mergaitė jau buvo pasiryžusi tylėti ir priimti skausmą. Jis jos nenužudys, neišdrįs. Ne tik dėl to, kad ji jo duktė, bet ir dėl pranašystės, kuri išsipildys, kai jai sukaks šešiolika metų. Ravena prisiminė tą dieną, kai mama jai tai papasakojo, tada buvo nusivylusi ja, kad nepasakė iš karto, bet kaltino ir save, jog tie žodžiai taip ją paveikė, juk privalėjo būti stipri. Ji pažadėjo sau, kad kovos su tėvu ir neleis tai pranašystei išsipildyti, todėl turėjo būti stipri ir dabar.

Bet buvo sunkiau padaryti nei sau prižadėti. Vos pavilkdama kojas Ravena žengė koridoriumi. Iš abiejų pusių ją laikė stiprios sargybinių rankos, ji ėjo nunarinusi galvą, plaukai dengė išbalusį veidą, todėl buvo sunku įžiūrėti kelią. Ta pranašystė dabar atrodė tokia nereali jos galvoje, tarsi kokia pasaka, tačiau kai kurie žmonės galėjo įrodyti, kad jos visos pildosi, juk jau prieš daugelį metų buvo išpranašauta, kad Kruvinojo mėnulio naktį gims vaikas, padėsiantis Tasdarui sunaikinti pasaulį, o tai reiškė, kad dalis pranašystės jau išsipildė. Ir vis dėlto, dar šiek tiek vilties vis dar ruseno jos širdyje. Azara. Moteris, padėjusi jai rasti Elizos kambarį ir įteikusi Elzaro amuletą. Jos dėka ateityje šis tas pasikeitė, Ravenai pavyko ištrūkti iš praeities, o Arela liko gyva. Argi tai ne įrodymas, kad savo likimą pakeisti įmanoma? Tik ar tokiu būdu nesusigadins kas nors kitas, kas dar labiau viską pasunkins, o galbūt net pablogins?

Ravena nė pati nežinojo, kodėl galvojo apie tai būtent tokiu metu. Galbūt todėl, kad pabėgti iš čia neturėjo vilties, nes buvo per daug nusilpusi naudotis savo galiomis. Prie šonų vis dar kabėjo durklai, bet kas iš to, jei nesugebėjo pajudinti rankų? Net ir pasipriešinusi pralaimėtų, jų buvo kur kas daugiau, nebent įvyktų stebuklas ir kas nors atvyktų jai į pagalbą. Nors ne, ji norėjo per daug, jokia pagalba nepasirodys, nes niekas nežinojo, kad ji čia. Oi kaip klydo galvodama, kad pavyks viską padaryti vienai ir niekas jos nepastebės. Ir vien dėl to, kad turėjo nematerialumo galią. O kur ta galia dabar, kai visiškai išseko energija? Žinoma, apie tai ji nepagalvojo, nes manė, kad išvengs kovos su sargybiniais. Reikėjo tą galią naudoti, kol dar nebuvo su jais susidūrusi, bet dabar jau nieko nebepakeis...

Pagaliau sargybiniai sustojo ir atleido pirštus, kuriais rakino Ravenos rankas. Tik tada mergaitė pakėlė galvą ir suprato stovinti didžiojoje salėje, ant raudono kilimo, vedančio prie pakylos vos su trimis laipteliais.

– Sučiupome jūsų dukterį, valdove, – prakalbo vienas iš sargybinių, o kiti sekdami jo pavyzdžiu nusilenkė.

Mergaitė pakėlė akis aukščiau pakylos, ir jos susidūrė su Tasdaru. Akimirką jis žvelgė į ją be jokios veido išraiškos, po to jo lūpas perkreipė klastinga šypsena, kurią ji taip bijojo išvysti.

– Gerai, – ramiai prakalbo jis. – Atveskite ją arčiau.

Ravena spyriojosi, bandė ištrūkti, tačiau sargybiniai stumte stūmė ją tolyn. Ji norėjo balsu išreikšti savo neapykantą, bet nesugebėjo praverti lūpų ir ėjo į priekį lėtai, sunkiais žingsniais, kęsdama skausmą rankose, kur sargybiniai laikė jas suspaudę. Nors ne, jai skaudėjo pačią sielą, o žvilgsnis ir vėl buvo įsmeigtos į grindis. Ji nedrįso žiūrėti į tėvą, į tas raudonas akis ir pašaipią šypseną, tačiau po kelių akimirkų stovėjo tiesiai priešais jį. Norėjo užsimerkti ir daugiau niekada nebepabusti, nes kažkas pasąmonėje kuždėjo, kad dabar tikrai viskas baigta.