Demono vaikas (V dalis)

Vienuoliktas skyrius. Praeities paslaptys (1)

Arela susigūžė nuo kameroje tvyrančio šalčio ir pažvelgė į besitęsiantį koridorių už grotų, bet jame išryškėjo tik neaiškūs kontūrai ir netoliese vaikščiojančių sargybinių šešėliai. Kažkur pašonėje pro mažą langelį skverbėsi deglų šviesa, įrodanti, jog čia vis dar egzistuoja gyvybė, tačiau ir ji netrukus užgeso, palikdamas Arelą beviltiškai žiūrėti į tamsą ir tikėtis greitai pasirodančios pagalbos. Praėjo jau beveik para, kai ji čia kalėjo, Eliza tikrai turėjo pastebėti, kad ji dingusi, abejojo, ar nesuprastų, kas prie to prikišo nagus. O pats Tasdaras pas ją taip ir nepasirodė, sėdamas tik dar didesnę baimę, kad galbūt vietoj jos kenčia kas nors kitas, galbūt Ravena arba Rebeka, nors ji ir nebuvo tikra, ar Raveną jau pavyko sugauti. Niekas nesiteikė jai pasakyti, o tai tik dar labiau ją gniuždė.

Arela pakilo nuo lovos, prikabintos prie lubų surūdijusiomis grandinėmis, ir dairydamasi mėgino rasti bent menkiausią išeitį pasprukti. Ją supo tik tuščios kameros, o vienoje iš jų pro lubas lašnojo vanduo ir telkėsi į balą ant grindų. Moteris jautėsi apmaudžiai vien prisiminus, kaip neapdairiai pasielgė ir paliko savo dukteris likimo valiai, juk buvo kilusi iš pačios Fantazijos, kaip galėjo taip žemai pulti? Net jei dalies savo galių šiuo metu ir neįstengė atblokuoti, turėjo mokėti geriau, turėjo parodyti Tasdarui, kad nėra tokia silpna, kaip jam atrodė. Tačiau kaip tai padaryti, kai nesugebėjo net pažvelgti jam į akis, nes žinojo, kad vis tiek turės pasiduoti?

Staiga dėmesį atkreipė šlamesys kažkur koridoriaus gale, ir išsigandusi Arela pakėlė galvą, manydama, jog pasirodė Melburnas arba Tasdaras. Artėjant žingsniams, tamsoje išryškėjo net keli siluetai. Žvelgdama baimės kupinomis akimis, moteris bandė suprasti, kas čia per lankytojai, ir atpažino du sargybinius, tempiančius į priekį kažką, kas tikriausiai buvo kalinys. Priešingai nei pačių sargybinių, jo žingsniai atrodė netvirti, galva žemai nunarinta, o veidą dengė nukarę tamsūs plaukai. Kai jie pagaliau priartėjo prie kameros, Arelos širdis sutuksėjo iš jaudulio.

– Gordonai? – iš netikėtumo net sustingo ji.

Išgirdęs pažįstamą balsą, jis pakėlė galvą ir suraukė antakius, tarsi bandydamas suvokti, kas tiksliai jį kviečia, ir tą akimirką jo akys susitiko su Arelos. Sargybiniai atrakino tą kamerą, kurioje lašnojo vanduo, įstūmė kalinį į vidų ir vėl ją užrakinę greitai pasišalino. Arela nedelsdama puolė prie grotų, jungiančių jų abiejų kameras, tvirtai sugriebdama virbus, o Gordonas tarytum atgijęs padarė tą patį. Drebančios iš jaudulio rankos klaidžiojo po kiekvieną jo kūno lopinėlį, nuo veido ir kaklo iki pečių, lyg tokiu būdu ji norėtų įsitikinti, kad čia tikrai jis, juk galbūt tai tik sapnas ir po akimirkos jis išnyks kaip miražas.

– Arela, viskas gerai, aš sveikas, – savo rūpestingu, iki skausmo išsiilgtu balsu prakalbo Gordonas ir pakėlė jos rankas sau prie veido, švelnios lūpos vos vos palietė gležnus jos pirštus.

– Aš... aš maniau, kad tu miręs... – sukūkčiojo Arela, nebeįstengdama sulaikyti ašarų. – Melburnas sakė, kad tavęs nebėra...

– Pamelavo. Nuo to laiko, kai jis mane pagrobė, buvau uždarytas čia.

– O kaipgi mūsų ryšys? – Arela susijaudinusi žvelgė į smaragdo žalumo akis, kurias jau taip seniai troško išvysti bent vieną vienintelį kartą. – Nenorėjau tikėti, jog tu miręs, bet po tos dienos mūsų ryšys dingo.

– Tikriausiai jį užblokavo Tamsos karalystę gaubiantis blogis, – susimąstęs jis iš lėto atleido jos pirštus. – Turėtų užtrukti, kol ir vėl jį pajusime.

– Bet kodėl tu čia? Kodėl jie tave uždarė? – stengdamasi suvaldyti savo emocijas paklausė ji. – Argi nebūtų kur kas palankiau tave nužudyti?

Prieš kalbėdamas Gordonas atsirėmė į grotas, ir tik tada Arela prisiminė, jog prieš tai jis vos galėjo pastovėti ant kojų, juk nežinia, ką tie sargybiniai jam darė, prieš atitempdami čia.